2013 m. rugsėjo 26 d., ketvirtadienis

Pokyčiai. Gerai jie, ar blogai?

Galiu drąsiai pasakyti, kad šie metai man buvo kupini pokyčių. Jų buvo visose mano gyvenimo sferose – pradedant darbu, pereinant į asmeninį gyvenimą ir baigiant santykiais. Į nesigilinant į detales, noriu pasakyti: tai nebuvo vien malonūs, teigiami pokyčiai. Įvyko ir daug nemalonių (neigiamų) dalykų, jų pasekmes tebejaučiu šiandien ir greičiausiai jausiu dar ne vienerius metus.

Kaip bebūtų, mano ar jūsų gyvenime, apie pokyčius kalbama dvejopai. Vieni sako: „Pokyčiai visada į gera, net jei jie ir blogi.“ Yra ir kitas, visiškai priešingas, berods, kinų prakeiksmas linkint bloga: „Linkiu tau gyventi pokyčių metais.“ Taigi, ar pokyčiai yra gerai, ar blogai?

Asmeniškai man pokyčiai padėjo suprasti ir išgryninti sau keletą dalykų: kas man iš tikro patinka gyvenime, kokie žmonės mane supa, koks aš būnu ekstremaliai stresinėse situacijose, galų gale, dar kartą suvokti, koks vertingas yra gyvenimas.

Kodėl, rodos nemalonus dalykas, – neigiami pokyčiai gali būti naudingi? Pagrindinė nauda – galimybė pažvelgti į save iš kitos pusės, pamatyti savo Aš tokį, kurio anksčiau negalėjome pastebėti, arba pastebėjimai buvo grynai teoriniai. Žinoma, galima teoretizuoti apie savo emocines būsenas, saugiai (be emocinio ryšio) kapstantis po praeitį ir žvelgti į savo traumas, tarytum laboratorinėje aplinkoje. Iškilus gyvenimiškoms situacijoms, dažniausiai tos teorinės žinios prapuola ir į sceną įžengia mūsų įprasti elgsenos modeliai. Neretai iš klientų girdžiu skundus irpriekaištus sau: „aš stengiausi ______ tačiau man nieko neišėjo, elgiausi kaip visada“. Vietoje brūkšnelių galite įsirašyti įprotį, būdo bruožą, savybę, kuriuos norite išgyvendinti iš savo elgsenos.
Situacija, kai išgyvename nemalonius laikus, naudinga tada, kai galime, nors labai trumpam, į ją pažvelgti iš šono, įvertinti tarytum ji vyktų ne su mumis ir ne dabar, o po to, saugesnėje aplinkoje prisiminti ir analizuoti. Padarius išvadas žengti tolimesnius žingsnius link sąmoningumo – keistis, gydytis traumas, ar nedaryti nieko, jei mus tenkina rezultatas.

Kai kurios situacijos gali būti labai ekstremalios, gali traumatizuoti ar retraumatizuoti. Tačiau dauguma šiandieną stresą keliančių aplinkybių ar įvykių, objektyviai žiūrint, nėra itin grėsmingi, o kai kurie jų – mums, suaugusiems žmonėms, nekelia visiškai jokios grėsmės. Iš tikro bijo mūsų dalys, mūsų emocinis aš, gyvenantis mumyse kaip vaikas. Į situaciją pažvelgę vaiko akimis, o po to suaugusiojo – pamatytume dvi visiškai skirtingas perspektyvas.


Manau, svarbiausias žingsnis neigiamų pokyčių metu, būtų įvertinti tą dviejų požiūrių skirtumą. Jis gali tapti kertiniu akmeniu dedant stresą keliančių situacijų įveikai (coping – angl.) pamatą. Jei nematome situacijos objektyviai, tai nepastebime skirtumo tarp mumyse esančio vaiko ir suaugusiojo požiūrių, o tada nebeteks prasmės visos streso valdymo technikos, meditacijos, savęs įtikinėjimai, galų gale pripratimas prie baimės , kylančios iš pasikeitusių aplinkybių. Neįsisąmoninę kas pokyčiuose mums kelia baimę, iš esmės taip ir liekame nieko nesupratę. Jei ta baimė ilgainiui sumažėja, nepadidėjus sąmoningumui, liekame tiesiog pripratę prie situacijas arba išmokę gabiai save apgaudinėti. Ar verta? Renkatės jūs.