Rodomi pranešimai su žymėmis suvokimas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis suvokimas. Rodyti visus pranešimus

2015 m. balandžio 30 d., ketvirtadienis

Sėkmės baimė

Foto: ResoneTIC /Pixabay
Dažniau psichologai (ir ne tik) kalba apie nesėkmės baimę, trukdančią priimti sprendimus, skatinančią perfekcionizmą ar pastumiančią į neveiksnumą. Tačiau yra ir kita, minima rečiau, dažnai pasąmoninga – sėkmės baimė.

“Kiekvieną kartą, vos mano gyvenime nutinka kas nors gero, kas nors, verta dėmesio ir džiaugsmo, kas galėtų būti pamatas naujam pozityviam dalykui, aš susiduriu su nesėkme. Nu blyn, kiekvieną kartą! Tą akimirką, jau viskas galėtų būti, nu, neblogai, jau kažkokios naujos perspektyvos matosi iš už kampo, imu ir padarau nesąmonę. Nu visišką nesąmonę: įsitraukiu į bereikalingą projektą, lyg ir taip nebūtų darbo, prisiimu darbų kur mano kompetencijos per mažai, įsiskolinu, vėl išduodu draugę, nusiperku brangų ir absoliučiai nereikalingą daiktą, kai ir taip trūksta už nuomą susimokėti.” – kalba Tomas, sutikęs pasidalinti savo istorija. Jis – programuotojas, jau seniai dirbantis geroje kompanijoje, tačiau vis klimpstantis į istorijas su nesėkmingomis pabaigomis, nuolat kam nors skolingas, persidirbęs ir lengvai priaugęs viršsvorio, už kurį pats savęs nekenčia.

Ilgą laiką, atsakymų ieškojęs aplinkybėse, darbe, santykiuose, drauguose, gyvenamojoje vietoje, įsitikinimuose, Tomas atsirado mano kabinete.

“Viskas vyksta man prieš akis ir valią. Ir kai kabinau merginą bare, ir kai važiavom į viešbutį, tada tai tiesiog vyko, atrodo be mano įsikišimo. Aš nieko negalvojau. Man rūpėjo tik seksas… Gal kad buvau girtokas…” – Tomas skėsteli rankomis, tarsi patvirtindamas savo bejėgiškumą.

Ilgai gyvenęs “gyvenimą, kuris atsitiko”, nuolat slapta jautęs bejėgiškumą, („nes viskas nulemta išorinių veiksnių, gal Dievo, o gal likimo), Tomas patikėjo, kad pats jame nieko negali daryti, nes… net jei darai, vis viena kas nors “atsitinka”, o to visiškai nesinori.

“Atrodė, turint pakankamai pinigų, būtų galima kažkaip sėkmingiau gyventi, džiaugtis. Bet kuo daugiau uždirbau, tuo daugiau reikėjo tų pinigų, kol supratau kad dafiga esu skolingas bankams, lizingams ir net žmonėms. Turėjau draugų, kurie matė: gerai uždirbu, ir skolino negailėdami. O aš negalvojau ir skolinausi, nes vis buvo negana.”

Kartu žvelgdami į Tomo vaikystę, pamatėme, kad kiekvienas ramesnis laikotarpis pasibaigdavo katastrofišku pragaru mokykloje ir namuose: “Mokykloje buvau skriaudžiamas mokinys, o namuose – nedrausmingas ir nesimokantis vaikas. Trumpos ramybės pauzės pasidarė taip įtemptos, kad bijodavau daryti bet ką. Kartais grįždavau namo ir sėdėdavau nejudėdamas, net nenusirengęs uniformos, su taše ant kelių, tiesiog sėdėdavau. Tol, kol negrįždavo tėvai ir neprasidėdavo pragaras… vėl. Nesąmonės nutikdavo dažnai: motina mušdavo už pažymius, tėvas nekreipė dėmesio, jam buvo svarbiau garažas ar meistrystės. Vos tik atsirasdavo proga pasidžiaugti, ją sugriaudavo kas nors blogo – pažymys, pastaba, muštynės, sulaužydavau ką…”

Džiaugsmingas akimirkas Tomas bandydavo užpildyti su kaupu – jam atrodė, kad tai yra paskutinis kartas, kai jo gyvenime nutinka kažkas gero. Kažkas, teikiantis Tomui malonumą (net ne laimę). “Tikrai laimingas jausdavausi retai, dažniausiai – vasaromis, kai išvažiuodavau atostogoms į prie jūros, ten gyvenimas transformuodavosi į vasaras su draugais, žaidimus ir tiesiog ne tokią rūpestingą vaikystę, nes tėvai užsiimdavo labiau savo reikalais, o aš gaudavau daugiau laisvės.“

Tomo psichikai tai turėjo dvejopą poveikį: leisdavo atsikvėpti ir pailsėti, bei tapo precedentu nenumarinti jo savivertės visiškai.

„O šiaip valgydavau, kai galėdavau, labai daug masturbavausi, po to žaisdavau kompu… O po to vėl nesąmonės.”. Toks elgesys, suteikdamas malonumo akimirkas emocinio skausmo jūroje, įsirašė ir kartojasi kaip elgesio modelis šiandieniniame jo gyvenime.

Dažnai vaikams atrodo, kad tai, kas vyksta čia ir dabar, niekada nesibaigs. “Beprotiškai ilgos ir nuobodžios pamokos (įsivaizduokite): pirma fizinis, po to, sušutus (mokykloje dušai neveikė), dvi matiekos ir dvi rusų ir ne pabaiga dar… Per pertraukas įtampa, kad kas neprisikabintų, o šiaip nerealiai nuobodu.” Tokia diena tikrai galėjo atrodyti ilga kaip šimtmečiai, o mokslo metai – visa epocha. Vasaros, beje irgi, atrodė nesibaigiančios, jų metu Tomas stengdavosi užsimiršti ir jam tai sekėsi… Visa tai ilgam paliko įspaudą, kad jausmai ar įvykiai gyvenime apsilanko visam laikui. Mums reikėjo pakankamai ilgai padirbėti, kol Tomas įsisąmonino, jog jausmai ir situacijos jo gyvenime ateina ne visam laikui, – jos ateina ir praeina, ir tai svarbu įsisąmoninti kiekvienam beviltiškai besijaučiančiam.

Šiandien kova su Tomo laimės priešu dar nelaimėta. Jo viduje tūnantis demoniukas, vis siekiantis dėmesį nukreipti į fantazijas apie nuostabią ateitį, daiktą, maistą ar blaškantį užsiėmimą, primena: “Būti laimingas ir sėkmingas tu negali. Negali daryti dalykų, savo saugumui ir gerovei. Kam jie tau? Jei dabar yra gerai, pasirūpink, kad dabar ir gautum maksimumą, o ateity… Pofig ta ateitis!”

Nesuvokdamas, kad gyvens ne vien dabar, bet ir rytoj ir poryt ir, greičiausiai, už metų ar dešimties, ir / arba rytojų matydamas per ultrapozityvų arba hipernegatyvų rūką, Tomas nesuvokė realybės taip, kaip galėtų ją suvokti tiesiog ramiai priimdamas. “Jei nesuvokiu ateities realistiškai, kaip galiu padaryti, kad mano sėkmė išliktų? Niekaip. Ateity tiesiog ramaus ir sėkmingo gyvenimo, tipo, nėra, arba jis visiškai sufantazuotas. Man taip atrodo…”

Norėdami pakeisti Tomo ateities paradigmą sukūrėme jo mintims personažą – SuperTomą. Jis ateina iš ateities ir dabartiniam Tomui pasako: “daryk taip ir taip, tada tau viskas bus gerai. Jei nedarysi, bus tas ir tas – žodžiu š…” Tomas SuperTomą kartais išgirsta, o kartais ne: „Kartais, bet dažniau – ne.“ Jį perrėkia demonas iš senojo Tomo pasaulio, vaikystės. Jis griausmingu ir viską šluojančiu balsu ištrimituoja: “Rytojaus nėra, o gyventi reikia šiandien, tau reikia naujesnės mašinos, varom į testdraivą!” Ir taip jo mintyse gimsta idée fixe: naujas automobilis padarys Tomą laimingu, o kai jis bus laimingas, geriau dirbs, o kai geriau dirbs, daugiau uždirbs ir tada atiduos visas skolas, susiras normalią paną, sukurs šeimą ir bus dar laimingesnis. O tai, kad jis ir taip skolingas už dabartinį automobilį, kad darbo yra gerokai daugiau, nei jis spėja padaryti ir kad už tą darbą jam mokamas rinkoje beveik didžiausias atlyginimas, „pamirštama“.

Laimėjimas terapijoje, tai kiekviena, net ir nedidelė pergalė. Kaip maži upeliukai sutekėdami į vieną upę sukuria didingą srautą, taip nedidelės pergalės ar pokyčiai, kartu sudėti, išvysto pokyčio jėgą.

SuperTomas, iš ateities, vis sako: “Ne, neklausyk to velnio. Ateitis, ji yra. Aš esu iš ten, ir tu ten pateksi.” Tais kartais Tomas savimi pasirūpina labiau, žiūri ne vien šiandienos malonumų, bet ir rytojaus gerovės. Tikiu, kad vieną dieną jam pavyks, kad pozityvūs pokyčiai jo gyvenime nusvers praeityje įgytą sėkmės sabotavimo schemą.

Gal Tomo istorija iki galo sėkmės baimės atskleidė. Psichikos veikimo modelis čia paprastas: kiekvienas sėkmė signalizuoja, kad tuoj prasidės kažkas blogo, nekontroliuojamo, todėl geriau, kad sėkmės nebūtų, tada situacija labiau kontroliuojama ir gyvenime mažiau skausmingų nusivylimų, kuriems ypač jautrūs vaikai. Tai – vienas komponentų, kurio jau pakanka sėkmės baimei atsirasti. Susiduriantys su šiuo modeliu pagalvoja tokiomis klišėmis: “būsiu turtingas – man pradės pavydėti ir kenkti, būsiu laimingas – kažkada nusivilsiu, atsiduosiu santykiams – mane išduos”.

Kitas komponentas, kurį irgi minėjau, – perspektyvos nesuvokimas ir emocinė trumparegystė: rytojus labai neaiškus, jis ryšio su šiandiena neturi, o tai, kas vyksta dabar – amžina. Vengiantys sėkmės sabotuoja ją, sukurdami iškreiptą tikrovės suvokimą, nuvertindami savo galimybes nesėkmės akimirkomis, ir / arba pervertindami sėkmei lydint. Emocinės trumparegystės akimirkomis atrodo, kad viskas bus blogai, nes:
  • Per ilgai truks
  • Neturiu tinkamų įgūdžių
  • Neturiu reikiamų ryšių
  • Trūksta kokių nors resursų (pinigų, įrangos, žinių, laiko)
  • Yra kitų, svarbesnių arba smagesnių darbų/reikalų
  • Man tiesiog nepasiseks

Arba, priešingai, viskas bus užtikrintai gerai, nes:
  • Rezultatas bus labai greitai
  • Net jei resursų (pinigų, įrangos, žinių, laiko) ir trūksta, nesunkiai jų rasiu
  • Turiu daugiau įgūdžių nei reikia, o jei neturiu labai lengvai jų įgysiu
  • Nustumiami į šalin kiti, esminiai darbai ar rūpinimasis savimi
  • Man tiesiog pasiseks.

Būna, kad šios saviapgaulės technikos sėkmingai keičia viena kitą, to žmogui net nesuvokiant. Vieną dieną sau sako: “viskas man jau nebepasiseks”. Kitą, kaip ant sparnų jis jau kalba: “kaip viskas nuostabu ir kaip puikiai viskas einasi”.

Ką daryti, bijantiems sėkmės? Jei atsakymas būtų paprastas, ieškantys jau būtų jį radę. Manau, pirmiausias dalykas, kurį reiktų padaryti, – identifikuoti, kada pradeda veikti savęs apgaudinėjimo mechanizmas, atpažinti kylančius jausmus, rasti priežastis ir iš kur tie jausmai ateina. Saviterapijos ar psichologo padedamiems pradėti stebėti, kada mastymo procese realybė baigiasi ir prasideda fantazijos bei savęs apgaudinėjimas, pozityvus ar negatyvus, nesvarbu. Tai reikalinga, kad išmoktumėte identifikuoti paslydimą ir pradėti kontroliuoti situaciją, pasukdami ją pagaliau ten, kur iš tikro galite – sėkmės link.

2013 m. rugsėjo 26 d., ketvirtadienis

Pokyčiai. Gerai jie, ar blogai?

Galiu drąsiai pasakyti, kad šie metai man buvo kupini pokyčių. Jų buvo visose mano gyvenimo sferose – pradedant darbu, pereinant į asmeninį gyvenimą ir baigiant santykiais. Į nesigilinant į detales, noriu pasakyti: tai nebuvo vien malonūs, teigiami pokyčiai. Įvyko ir daug nemalonių (neigiamų) dalykų, jų pasekmes tebejaučiu šiandien ir greičiausiai jausiu dar ne vienerius metus.

Kaip bebūtų, mano ar jūsų gyvenime, apie pokyčius kalbama dvejopai. Vieni sako: „Pokyčiai visada į gera, net jei jie ir blogi.“ Yra ir kitas, visiškai priešingas, berods, kinų prakeiksmas linkint bloga: „Linkiu tau gyventi pokyčių metais.“ Taigi, ar pokyčiai yra gerai, ar blogai?

Asmeniškai man pokyčiai padėjo suprasti ir išgryninti sau keletą dalykų: kas man iš tikro patinka gyvenime, kokie žmonės mane supa, koks aš būnu ekstremaliai stresinėse situacijose, galų gale, dar kartą suvokti, koks vertingas yra gyvenimas.

Kodėl, rodos nemalonus dalykas, – neigiami pokyčiai gali būti naudingi? Pagrindinė nauda – galimybė pažvelgti į save iš kitos pusės, pamatyti savo Aš tokį, kurio anksčiau negalėjome pastebėti, arba pastebėjimai buvo grynai teoriniai. Žinoma, galima teoretizuoti apie savo emocines būsenas, saugiai (be emocinio ryšio) kapstantis po praeitį ir žvelgti į savo traumas, tarytum laboratorinėje aplinkoje. Iškilus gyvenimiškoms situacijoms, dažniausiai tos teorinės žinios prapuola ir į sceną įžengia mūsų įprasti elgsenos modeliai. Neretai iš klientų girdžiu skundus irpriekaištus sau: „aš stengiausi ______ tačiau man nieko neišėjo, elgiausi kaip visada“. Vietoje brūkšnelių galite įsirašyti įprotį, būdo bruožą, savybę, kuriuos norite išgyvendinti iš savo elgsenos.
Situacija, kai išgyvename nemalonius laikus, naudinga tada, kai galime, nors labai trumpam, į ją pažvelgti iš šono, įvertinti tarytum ji vyktų ne su mumis ir ne dabar, o po to, saugesnėje aplinkoje prisiminti ir analizuoti. Padarius išvadas žengti tolimesnius žingsnius link sąmoningumo – keistis, gydytis traumas, ar nedaryti nieko, jei mus tenkina rezultatas.

Kai kurios situacijos gali būti labai ekstremalios, gali traumatizuoti ar retraumatizuoti. Tačiau dauguma šiandieną stresą keliančių aplinkybių ar įvykių, objektyviai žiūrint, nėra itin grėsmingi, o kai kurie jų – mums, suaugusiems žmonėms, nekelia visiškai jokios grėsmės. Iš tikro bijo mūsų dalys, mūsų emocinis aš, gyvenantis mumyse kaip vaikas. Į situaciją pažvelgę vaiko akimis, o po to suaugusiojo – pamatytume dvi visiškai skirtingas perspektyvas.


Manau, svarbiausias žingsnis neigiamų pokyčių metu, būtų įvertinti tą dviejų požiūrių skirtumą. Jis gali tapti kertiniu akmeniu dedant stresą keliančių situacijų įveikai (coping – angl.) pamatą. Jei nematome situacijos objektyviai, tai nepastebime skirtumo tarp mumyse esančio vaiko ir suaugusiojo požiūrių, o tada nebeteks prasmės visos streso valdymo technikos, meditacijos, savęs įtikinėjimai, galų gale pripratimas prie baimės , kylančios iš pasikeitusių aplinkybių. Neįsisąmoninę kas pokyčiuose mums kelia baimę, iš esmės taip ir liekame nieko nesupratę. Jei ta baimė ilgainiui sumažėja, nepadidėjus sąmoningumui, liekame tiesiog pripratę prie situacijas arba išmokę gabiai save apgaudinėti. Ar verta? Renkatės jūs.

2013 m. birželio 15 d., šeštadienis

Jei sunku, dar nereiškia, kad darai tai teisingai


* Pastaba: šiame ir kituose savo tekstuose daugiausia rašau apie psichologinį bei emocinį savęs pažinimą ir saviugdą, tad kai kurios metaforos ar mintys gali netikti norintiems jas pritaikyti kitame konkrečiame kontekste, pvz. mokymesi ar specifinių įgūdžių formavime.

Vėl klausau to paties pasakojimo... Jau žinau, kas bus toliau, žinau detales, ne paslaptis net mano paties reakcija į šį pasakojimą. Klientas truputį savęs pagailės, tada save lengvai pakaltins ir po akimirkos nusisuks nuo temos, tardamas „tai tiek, dabar aš jaučiuosi gerai“, galiausiai grįš į bet kokių nemalonių jausmų ar asociacijų su minėta tema neigimą. Jis slepiasi už sienų, kurias susikūrė, kad galėtų apsiginti nuo savo paties jausmų, o aš savyje pagaunu lengvą nusivylimą – ir toliau turiu kurti pasitikėjimo tiltą tarp mudviejų, vietoje tikrųjų problemų sprendimo. Gal būt vieną dieną jis atvirai išreikš savo skausmą, trukdantį esminiam pokyčiui įvykti, tačiau didelė tikimybė, kad ta diena niekada neateis...

Ankstesniame įraše rašiau: „jei lengva – darai tai neteisingai“. Būtina paminėti – jei sunku, tai dar nereiškia, kad tai darai tai teisingai. Kaip tas klientas, daug žmonių stipriai ir ilgai spaudžia save, bet nepasiekia jokio ar pasiekia labai mažą progresą. Tai skausminga. Tik kartais žmonės siekia pagalbos ir pakeičia savo nuostatas, tačiau dažniausiai nepriima tiesos, kad jie daro kažką ne taip.

Už klaidas jie buvo taip stipriai baudžiami (fiziškai / psichologiškai / emociškai), kad neigimas ir to paties sunkaus, beprasmio, kartais destruktyvaus elgesio kartojimas jiems atrodo geresnė išeitis, nei klaidos pripažinimas ir krypties pakeitimas. Aš pats žinau šią „sunkaus darbo“ formulę iš asmeninės patirties.
Turėjau keletą nepelningų verslų. Nors aplink mane esantys žmonės badė pirštais į akivaizdžius nuostolius, aš vis viena į juos investavau (netgi svetimus pinigus!) ir daug juose dirbau. Man buvo taip baisu suklysti, kad paaukojau beveik viską ką turėjau. Tikėjausi, kad kažkaip, kažkas, kažkada nutiks ir taip išsaugos mano užpakalį nuo nemalonumų. Tai – nenutiko; „nutiko gyvenimas“ – aš visiškai bankrutavau ir likau giliose skolose.

Manasis pavyzdys, tik smiltelė realybės smėlynuose. Matau, kaip tai vyksta – savo klientų, draugų ir pažįstamų gyvenimuose. Kartais tai liūdina ir sekina, o kartais jų bergždžios pastangos pykdo. Toks bergždumas man primena skęstantį laukinį gyvulį: jis negali pats sau padėti, tačiau per daug bijo žmonių, kad priimtų pagalbą iš jų. Mačiau ir tebematau juos besikankinančius ir dingstančius po vandeniu – kartojančius skausmingą rutiną, o tada pasiduodančius ir metančius, ką pradėjo.

Žinau, negaliu jų išgelbėti, tik jie patys vieninteliai gali tai padaryti, peržengdami savo klaidos suvokimo baimę. Šis kritinis momentas dažniausiai labai skausmingas (kuo gilesnis neigimas, tuo skausmingiau), tačiau po jo ateina palengvėjimas – lūžio taškas, kuomet suprantame: galime pakeisti savo gyvenimą. Skausmingos tiesos suvokimas man buvo: „įpusėjau savo gyvenimą ir viską reikia atstatyti nuo pamatų: santykius, draugystes, finansus, darbą ir sunkiausia – save patį“. Mana savigarba buvo kritusi žemiau nulio ir aš visiškai nepasitikėjau savimi. Nepaisant to atsiskleidžiau naują horizontą: kartą jau buvau susikūręs savo gyvenimą, taigi, galiu tai pakartoti, tikėtina greičiau ir efektyviau, nei praeitą kartą. Dar daugiau – supratau, kad galiu rinktis – niekas manęs nebelaiko, tad pradedant šiandiena, galiu perrašyti savo gyvenimo istoriją taip, kaip noriu. Galėjau tai padaryti ir anksčiau, žinoma, tačiau man buvo tiesiog per daug baisu pripažinti savo blogą padėtį ir prisiimti atsakomybę.

Jei esate tokiame rate, tai galite ir jūs!

Galite įveikti savo baimes klysti ir pakeisti tai, ką norite pakeisti: ar tai būtų santykiai, saviterapija, karjera ar vairavimo įgūdžiai – šiame sąraše galite įrašyti, kas šauna galvon. Tai sakydamas, noriu pabrėžti svarbiausia: galite tai padaryti, tačiau lengva nebus. Jei būtų, jau būtumėte tai padarę. (Didelės) klaidos ar melo sau pripažinimas savaime yra skausmingas procesas nepratusiam, mat tą pačią akimirką, kai nustosite sau meluoti, į pasaulį iššliauš jūsų vidiniai demonai. Pamatysite skausmą ir realybę, nuo kurių taip ilgai bėgote. Tai pereiti – siaubinga patirtis, būtent dėl to tiek daug žmonių renkasi neigimą – skausmą galima numaldyti priklausomybe ar nesąžiningais santykiais su savimi ir kitais.

Sąmoningai susidūrę akis į akį su savo vidiniais demonais ir pamatę juos dienos šviesoje, po kurio laiko suprasite, kad jie nėra tokie jau baisūs. Pirmosios akimirkos sunkiausios, bet kuo toliau, tuo bus lengviau ir geriau – mažiau skausmo, frustracijos, baimės ir visų kitų nemalonių jausmų. Jei esate skausmingame tikrojo aš atradimo kelyje, priimkite mano simpatiją, atjautą ir palaikymą, bei tęskite toliau. Jums vis geriau ir geriau seksis pripažinti sau tiesą, pamatyti savo klaidas ir iš jų pasimokyti.

Jei šis įrašas jums patiko ir davė naudos, pasidalinkite juo. Ačiū!

Laukite tęsinio...

2013 m. gegužės 31 d., penktadienis

Trys esminiai savęs pažinimo elementai

Kartais žmonės manęs klausia: „Ko man reikia, kad galėčiau sėkmingai užsiimti saviugda?“ Šis klausimas ir man kurį laiką nedavė ramybės, tad nutariau pamąstyti kurdamas šį blogo įrašą. Trumpas atsakymas: smalsumo, sąžiningumo ir drąsos pažįstant save. Žemiau pateiksiu platesnę savo atsakymo versiją.

Smalsumas
Būkite smalsūs sau: klausinėkite, tyrinėkite jausmus, meskite iššūkius savo įsitikinimams. Būkite atviri naujoms idėjoms – jos yra savityros proceso kuras. Kas kitas mumis domėsis, jei ne mes patys?! Dauguma žmonių daugiau ar mažiau nekreipia dėmesio į savo tikrąjį aš. Kuo labiau jie pasinėrę į savo kasdienį gyvenimą, tuo mažesnis jų sąmoningumas, o be sąmoningo savęs suvokimo neįmanoma iš tikrųjų suprasti kitų žmonių (ir jūsų taip pat) ir būti apie juos (ir jus) smalsiems. Tad geriausias jūsų partneris, suprantantis jūsų gelmes, esate jūs patys. Smalsumas padeda išvengti pojūčio, kad jūs „privalote“ tyrinėti savo gyvenimą. Veikdami dėl to, jog mums smalsu, esame įsitraukę, susidomėję ir motyvuoti, nei jei tai sunku ir skausminga.
Žinau, kad iš karto tapti smalsiu pačiam sau – sudėtinga. Turite suprasti, jog saviugda yra procesas, o ne vienkartinis pasiekimas. Tiesiog pradėkite sau užduoti klausimus. Ką aš dabar jaučiu? Jei visiškai nieko nežinočiau apie save, kaip atrodytų kitos 5 mano gyvenimo minutės? Jei staiga nustočiau tikėti tuo, kuo tikiu dabar, kas būtų? Ar tai, ką dabar darau, yra teisinga? Kaip aš jaučiuosi galvodamas apie tai, kas vyksta mano gyvenime, pasaulyje? Kaip aš suvokiu kitus žmones? Kai jie suvokia mane? Ir t. t.
Naudokite logiką ir priežastinį ryšį įvertinti tam, kas prieš jus atsiskleidžia. Jei mokslinis principas jums naujiena, naudokite Sokrato klausinėjimo metodą: paklauskite savęs klausimo ir nesustokite klausinėję, iki tol, kol kol negalėsite logiškai paaiškinti kas vyksta. Iš kitos pusės – neperspauskite savęs. Skirkite laiko, darykite žingsnį po žingsnio, nebauskite savęs už nesėkmes – jūs ne visų pasaulio sričių genijus.
Pavyzdžiui yra žmonių, kurie faktiškai savimi nesidomi, tačiau jie labai pasinėrę į supančio pasaulio tyrinėjimą. Su manimi buvo taip pat – daug kuo domėjausi, bet ne savimi. Tik vėliau supratau, kad noriu tyrinėti ne tik pasaulį – svarbiausia yra mano paties ryšys su savimi ir pasauliu. Tai man buvo lūžis. Pradėjau suprasti save kaip atskirą, unikalų asmenį, o ne pasaulio dalelę, neturinčią jokios įtakos savo pačios gyvenimui.

Sąžiningumas

Būkite ypač sąžiningi su savimi, pripažindami sau savo jausmus, prisiminimus, mintis, pojūčius, idėjas ir fantazijas. Priimkite juos – tai yra jūsų pačių gyvenimo dalis, ar jūs to norite ar ne. Negalite nuo jų pabėgti ar ignoruoti, tai – visada su jumis! Tad kam sau meluoti? Net jei niekas nežino tiesos, jos nepripažinimas sau sekina jūsų dvasinę stiprybę. Tai nereiškia, kad turėtumėte savo paslaptimis dalintis su kitais. Jei norite, dalinkitės tomis savo vidinio pasaulio dalimis, kuriomis tikrai norite dalintis ir darykite tik su tais žmonėmis, kuriais pasitikite. O prieš tai darydami, smalsiai savęs paklauskite: „Kodėl aš dalinuosi su šiuo žmogumi kažkuo, taip svarbiu man?“
Sąžiningumas prieš save leidžia išvystyti neiškreiptą ir atvirą ryšį su savimi pačiais. Dažniausiai buvome mokomi, kad jausti pyktį, baimę, frustraciją ir kitus nemalonius (o kartais net ir malonius!) jausmus yra bloga ar gėdinga. Tiesą sakant – ne! Jie, kaip ir bet kurios kitos mūsų emocijos, tikslingai signalizuoja apie jūsų psichikos būklę. Nuolat atverdami savo jausmus ir mintis patys sau, auginame pasitikėjimą savimi, saviempatiją ir savigarbą. Taip augdami taip pat tampame sąžiningesni su kitais žmonėmis, suprasdami, jog būti savimi nėra gėdinga.
Kaip būti sąžiningu su savimi? Prisipažinkite sau, kad ne viską apie save galite žinoti (ir neprivalote). Priimkite savo jausmus tokius, kokie jie yra, net jei kiti sako kad neturėtumėte to jausti, vis viena sąžiningai priimkite jausmą – jūs žinote geriau! Jei turite mintį ar pojūtį – pripažinkite sau, kad turite. Būkite sąžiningi savo atžvilgiu, nes tai vienintelis būdas pažinti save autentiškais, tokiais kokiais esameiš tikro. Tai padaryti galite tik suprasdami savo tikrąsias emocijas, mintis ir sapnus. Pabandykite juos užsirašyti į asmeninį žurnalą ar dienoraštį (popierinį ar skaitmeninį). Pabūkite kartu su savo jausmais ir idėjomis. Žinoma, jums augant, jūsų įsitikinimai ir jausmai gali keistis ir keisis, išaugsite iš jų – tai normalu. Toks ir yra buvimo sąžiningu su savimi procesas – išlikti atviriems savo mintims ir jausmams, o tai darant, transformuoti save į geresnę savo versiją.
Pradėjęs žurnalinti (tai buvo prieš daugel metų), jaučiau, tarytum turiu rašyti taip, lyg kažkas paėmęs galėtų imti ir skaityti. Iš tiesų tiesiog norėjau būti išgirstas, o ne nuoširdžiai ir sąžiningai save išreikšti. Vėliau pradėjau save reikšti vis sąžiningiau ir sąžiningiau. Kuo labiau atsiverdavau savo žurnalui, tuo mažiau norėjau, kad jį kas nors skaitytų. Prisimenu, ką apie žurnalo rašymo patirtį sakė Daniel Mackler: „Ilgą laiką žurnalas buvo mano geriausiu draugu“. Sunku geriau pasakyti apie sąžiningą ryšį su savo tikruoju aš ir savęs atspindėjimu per žurnalo rašymą.

Drąsa

Omenyje turiu drąsą mesti iššūkį savo įsitikinimams ir priimti savo tikruosius jausmus, o ne drąsą prisijungti prie ugniagesių komandos ir gelbėti žmones iš degančių namų (manau, kad tam tikrai reikia narsos ir drąsos). Kartais naujai atrasta idėja gali pasirodyti traiškanti visą, iki šiol buvusį pasaulio, kuriame gyvenate, suvokimą. Taip nutinka, kai ilgą laiką turėjote įsitikinimų nesutampančių su tikrove, ar jausmų, kuriuos anksčiau buvo sunku prisileisti ir priimti. Jei turite pakankamai drąsos, galite sau atskleisti visiškai kitokį pasaulį – žymiai geresnę jo versiją.
Sokratas sakė: „Neištirtas gyvenimas – nevertas gyventi“. (Dažnai pasitaikantis vertimas „Nepatirsi – negyvensi“, tačiau an jis atrodo neišsamus.) Aš tai suprantu taip: gyvenime nebus pilnatvės, jei nesuvoksime kas vyksta su mumis ir mumyse, kitaip tariant, jei nebūsime „taikoje su savimi“. Turintys drąsos priimti ir apdoroti (suprasti kas vyksta) savo jausmus, patiria mažiau nerimo, streso, nepasitenkinimo ir daugiau vientisumo, sąmoningumo, atsipalaidavimo ir laimės. Drąsus savęs pažinimas sukuria visiškai kitokią gyvenimo patirtį – gyvenimo, kupino tikslingumo ir prasmės. Tai leidžia išvystyti daugiau empatijos sau, o per empatiją sau – jos daugiau ir kitiems.
Kaip tapti drąsesniu, jei dar nesate? Pirmiausia supraskite, kad galite išmokti naujų dalykų – ir intelektualių, ir emocinių. Jei turite mažiau empatijos, ar emocinio intelekto trūkumą, galite tai išsiauginti savyje, tapdami geresne savęs versiją. Kitas, ne mažiau svarbus supratimas, – šiame procese turite būti švelnūs patys sau. Neturėtumėte savęs bausti kaltinimais ar gėdinti, kad negalite kažko priimti ar suprasti. Drąsa tyrinėjant save kelias – ne mestis į nesuprastų jausmų ugnį, o nuosekliai sekti savo emocijų, prisiminimų ir idėjų pėdsakais – dieną po dienos. Toks nuoseklus darbas gerokai sunkesnis, nei vieną kartą nudegti ir pasitraukti.   
Ilgą laiko tarpą turėjau įprotį (savigynos mechanizmą) neigti savo jausmus. Dažniausiai juos užkišdavau maistu, palengvindavau alkoholiu ar kokia kita priklausomybe, pavyzdžiui pirkimu, išsibarstymu į naujus projektus, kurių vis nepabaigdavau. Tiesiog bandžiau slėpti savo nemalonias emocijas, kol atradau, jog pabuvimas su jausmu nėra toks blogas, kaip gali atrodyti. Kartais tai sukrėsdavo, tačiau trukdavo ne itin ilgai, ypač jei proaktyviai dirbdavau su juo – žurnalindavau, sąmoningai galvodavau apie jausmą, ar tiesiog kurį laiką su juo pabūdavau: priimdavau, tyrinėdavau kokius prisiminimus jis man atneša. Po to, jausmui grįžus, pradėjau suprasti, kad dažniausiai jis nebe toks nemalonus – labiau suprantamas ir priimtinas. Tad dabar, kai pajuntu nemalonias emocijas, pasveikinu jas ir priimu, nes aš žinau – jos atneša naujų atradimų apie mane patį, taip kurdamos geresnį gyvenimą ateityje.

Tikiuosi, kad tai padės jūsų kelionėje link savo Tikrojo aš. Jei taip, pasidalinkite straipsniu su žmonėmis, kuriems jis taip pat galėtų būti naudingas. Ačiū!

2013 m. gegužės 7 d., antradienis

Kodėl Juliaus blogas "negatyvus"?


“Tavo blogas yra apie laimę, tačiau kai paskaitau, tai jis labiau apie liūdesį.“ „Juliau, kodėl tu pasaulyje matai tiek daug negatyvių dalykų, negi nėra nieko gera?“ „Kaip tu gali gyventi, vis pastebėdamas, kas su žmonėmis negerai?“ „Ar nepavargsti visą laiką būti toks koks esi... viską matyt tik iš neigiamos pusės?“ „Tai, ką sakai ir rašai, gal ir yra tiesa, tačiau negi tau nesinori, tiesiog nekreipti į tai dėmesio ir gyventi?“ Galėčiau tęsti, ir tęsti, ir tęsti, ir tęsti... Taip kalba mano pažįstami, blogo skaitytojai, kartais klientai. Mane (o juo labiau save) mažiau pažįstantys žmonės, su kuriais prisiliečiame prie saviugdos, savityros, psichologijos ir panašių temų.

Ar aš tikrai niūrus, „neigiamas“, liūdnas...? Ir jei taip, tai kodėl?

Kartais tikrai esu liūdnas. Ypač, kai matau nužmogėjusias būtybes smurtaujančias prieš savo vaikus, kitus suaugusius, gyvūnus. Kai žinau, kad jokie racionalūs argumentai ir logika nepramuša nepasitikėjimo, baimės ir nerimo skydo, kuriuo žmonės prisidengia bijodami atsiskleisti patys sau, nekalbant apie kitus. Matydamas, kad tiesos krislas apie patį asmenį ar aplinkinius skaudina, nes jis ar ji trumpam supranta realybę – ilgus melo sau metus, melo, kuris buvo susikurtas tam, jog galėtų tuos siaubingus praeities patyrimus išgyventi, o pradėjus ieškoti būdų, kaip tą skausmą, tuštumą, nerimą, vienatvę įveikti, susiduria su kitais tokiais pačiais save apgaudinėjančiais „profesionalais“.
  • Psichinės sveikatos specialistais, sakančiais: „atleisk savo skriaudėjui, tai jau praeitis, tik taip galėsi judėti į priekį“. Tai reiškia „nesvarbu ką jauti, nesvarbu ką jautei, nesvarbu kas su tavimi atsitiko. Atleisk savo skriaudėjams, nekreipk dėmesio į kylančius jausmus, gyvenk pagal kitų suplanuotas taisykles ir apsimesk laimingu, tau pavyks.“
  • Būrėjais, mistikais ir astrologais sakančiais: „tavo likimas klostosi puikiai, bet tu vis dar turi neigiamos energinjos, mums reikia tau pravalyti čakras ir tada bus geriau, jaučiu, kaip teigiama energija ateina pas tave“. Tai reiškia: „besąlygiškai tikėk tuo, ką aš tau sakau. Nesvarbu kad tai visiškas briedas, kurio net pats netikiu. Tu man nerūpi, nors pats manai kad esu tavo sielos valytojas, man rūpi tik tavo pinigai ir aš pats, bei mano išsigalvotos nesąmonės“.
  • Pseudomokslininkais, homeopatais, bioenergetikais sakančiais: „Mokslas dar ne viskas. Yra tai, ko jis nežino, užtat aš tai žinau ir aš galiu tau padėti.“ Tai reiškia: „tai, ką susigalvojau yra tikra, nes aš taip sugalvojau. Nesvarbu logika ir mokslinis principas, teisingas argumentavimas, kurie paneigia visas nesąmones, kuriomis tikiu. Man rūpi tik tai, ką galiu gauti parduodamas neegzistuojančius daiktus ar paslaugas.“
  • Religijos ir tikėjimo skleidėjais, sakančiais: „tokia Dievo valia, už tai, kad tau dabar sunku, kažkada bus atlyginta“. Tai reiškia „nekreipk dėmesio į tai, kas vyksta su tavimi ar aplink tave, tikėk kad kažkada, kažkokioje mistinėje vietoje, po tavo mirties tau bus gerai. O dabar kentėk vardan Dievo ir duok man pinigų.“

Galėčiau šį sąrašą tęsti ir tęsti, tačiau nemanau, kad kas nuo to pasikeis. Jei reikia įrodymų, kad žmonės aplinkui yra linkę tikėti melu, lenkti galvą prieš autoritetus, pasiduoti kitų įtakai, nekreipti dėmesio į savo jausmus – peržvelkite 4 eksperimentus apie kuriuos rašiau. Štai todėl, mano pasisakymai  gali atrodyti niūrūs ir skausmingi.

Blogą rašau profesiniais sumetimais – dalinuosi įžvalgomis, patirtimi ar žiniomis iš vienos profesinių sričių, kurioje dirbu. Taigi jis apie žmones. Nepaisant to viso mano minėto negatyvo, džiaugiuosi, kad gyvename pačiame geriausiame amžiuje, kokiame žmogus iki šiol yra gyvenęs. Kas dieną sukuriama ar atrandama pritrenkiančių dalykų – ilginančių, gerinančių, lengvinančių, linksminančių mūsų gyvenimą. Sprendžiančių vietines ar globalias problemas. Dar daugiau – galime tapti gabūs, lankstūs, jausmingi, kūrybingi, empatiški, smalsūs, laimingi žmonės. Visas tas galimybes turime savyje ir galima tai pasiekti patys ar su kitų pagalba. Galime pakeisti savo gyvenimą taip, kaip norime, jei patys dėsime pastangų, nusiteiksime ilgalaikiam darbui ir sunkumams.

Kodėl turėtumėme norėti keisti kažką savyje? Kodėl negalėtume gyventi kaip gyvenę, ir nekreipti dėmesio į minėtus tuštumos jausmą, lėtinę vienatvę, nerimą, liūdesį, baimes, kaltės ar nepilnavertiškumo jausmą, ar tiesiog jausmų nebuvimą? Kas aš toks, kad aiškinčiau kitiems kaip gyventi?

Nesu nei guru, nei mokytojas ir nenoriu juo tapti. Turėjau progos pabūti abejose stovyklose: savęs ignoravimo, priklausomybių, skausmo ir melo sau, ir kitoje – savęs supratimo, sąmoningumo, buvimo čia ir dabar, ramybės ir taikos su savimi. Žinau skirtumą, ir neabejodamas galiu pasakyti, kad gyventi pažįstant save, suprantant kas su manimi darosi, jaučiant savo jausmus ir suprantant jų kilmę, bei yra nepalyginamai geriau, nei save apgaudinėti ir malšinti to simptomus priklausomybėmis ar užsimesti kaukę ir būti tokiu, kokiu nori kiti.

Žinau, kad mažuma renkasi savęs pažinimo kelią, žinau kaip jiems baugu, neramu, kartais liūdna ir dažnai vieniša. Tačiau kiekvienas perversmas prasideda nuo mažumos. Tas perversmas iš pradžių įvyksta mūsų viduje, o po to persikelia į išorę, po to paliečia vieną kitą aplinkinį žmogų, ir taip tęsiasi, kaip grandininė reakcija. Iš pradžių lėtai, po to įsisiūbuoja. Būtent to aš tikiuosi – augančio momento, jėgos, skatinančios vis daugiau žmonių pasakyti sau „Šiandien aš pažinsiu save labiau nei vakar. Šiandien aš eisiu sunkesniu keliu, vedančiu manę į tikrąjį savo aš, į save mylintį ir vertinantį, jausmingą ir empatišką, kritiškai mąstantį ir gebantį analizuoti, kūrybingą ir spontanišką aš. Į geresnę savęs versiją.“

Aš tikiu, kad tapdami geresne savo versija, galime padaryti pasaulį geresne vieta gyventi. Daug kartų geresne. Tapti geresniais galime tik nuoširdžiai pažindami save, priimdami skausmingą savo praeitį, pamatydami tai kas mus baugina mūsų praeityje. Kelią renkatės jūs – svarbu, kad tiesiog augtumėte.

2013 m. balandžio 27 d., šeštadienis

4 eksperimentai, apie kuriuos turėtų žinoti kiekvienas

Būna, kad manęs klausia kodėl žmonių santykiuose taip svarbu logika, racionalumas, mokslinis principas? Kodėl manau, jog vadovautis emocijomis yra blogai, kuo blogos tradicijos?

Pirmiausia, noriu patikslinti, jog niekada nesakau, jog emocijos yra blogai. Sakau, kad emocijos – tai mūsų dvasinio aš būsenos rodiklis. Jos būtinos, ir nekreipdami į jas dėmesio, tapsime zombiais – viduje mirusiais, išiorėje gyvenančiais pagal kažkieno kito programą. Lygiai taip pat, tapsime zombiais, vadovaudamiesi vien emocijomis, be jokio racionalaus pagrindo, neklausdami savęs: „Ar tai ką jaučiu dabar, sutampa su tuo, kas vyksta realybėje?“ Ar mano emocijos neskatina manęs elgtis amoraliai, pateisinti smurtą, man pačiam to net nesuprantant?

Tam, kad įsivaizduotumėt to, kaip toli mus gali nuvesti nesąmoningumas, empatijos nebuvimas, logikos ir moralės ignoravimas, dalinuosi keturiais eksperimentais, apie kuriuos, manau, privalo žinoti kiekvienas.

Milgramo eksperimentas

Pirmą kartą atliktas 1961 liepą, po to daugelį kartų pakartotas įvairiomis variacijomis, deja, gaunant labai panašius rezultatus. Apie patį eksperimentą galite paskaityti čia lietuvių ir  / arba anglų kalba. Rezultatai buvo stulbinantys:
„Milgramo bandymų metu 65 procentai bandomųjų (savanorių eksperimento dalyvių) eksperimentatoriaus nurodymu pasiuntė aukai (kuri iš tiesų buvo aktorius) įsivaizduojamą 450 voltų elektros smūgį, nors kai kurie prieš tai ir pasakė grąžinsią už dalyvavimą gautus $4,50. Nė vienas dalyvis neatsisakė trenkti aukai 300 voltų įtampa. Psichologai pakartojo šį bandymą įvairiose pasaulio vietose ir nustatė, jog aklai autoritetu (eksperimentatoriumi) sekančių žmonių dalis visur yra pastovi ir artima maždaug dviem trečdaliams.
84 procentai vėliau apklaustų dalyvių teigė esą „patenkinti“ arba „labai patenkinti“ dalyvavę šiame bandyme, daugelis rašė išsamias padėkas, siūlėsi asistuoti kituose eksperimentuose ar prašėsi priimami į darbą šioje laboratorijoje. Netgi iš atsisakiusių trenkti galutinį smūgį nė vienas nepareikalavo atsisakyti paties eksperimentavimo, nepasidomėjo „aukos“ sveikata po bandymo.“



Stanfordo kalėjimo eksperimentas.

Atliktas Philip Zimbardo 1971 metais. Eksperimente dalyvavo 24 studentai, atrinkti iš 75 paraiškas pateikusių savanorių. Bandymo metu pasidalinę į dvi grupes vaikinai 12 parų turėjo apsimesti kaliniais arba kalėjimo prižiūrėtojais. Viskas buvo stebima ir įrašoma. Mokslinė eksperimento paskirtis buvo aplinkos įtaka žmogaus elgesiui. Eksperimentas buvo nutrauktas vos po šešių dienų, dėl „prižiūrėtojų“ suagresyvėjimo ir „kalinių“ depresijos bei kitų sunkių psichologinių būsenų. Bandymo metu patologiškas dalyvių elgesys ir nepagrįsti žiaurūs kankinimai atskleidė, kaip greitai žmogaus elgesys pasikeičia dėl aplinkos įtakos ir dėl jam primestos (ar prisiimtos) rolės. Net pats Zimbardo minėjo, kad jo mąstysena pasikeitė, prisiėmus kalėjimo vadovo vaidmenį. Nors eksperimento eigoje Zimbardo akivaizdžiai matė, kad „kaliniai“ yra traumuojami psichologiškai, tik kitos mokslininkės paskatintas jis nutraukė eksperimentą.
Eksperimentui trukus tik 6 dienas, kaliniai taip įsijautė į savo vaidmenį, kad net nemanė, jog gali nutraukti savo kančias (nuolatinį miego trikdymą, nurengimą nuogai, tyčiojimąsi iš lyties organų, įsakymus nuolat būti su popieriniu maišu ant galvos, draudimą vartoti savo vardą ir pan.) Šio eksperimento pagrindu buvo daryta ir daugiau jo versijų, viena jų – Trečioji banga, nacių režimo atkartojimas vienoje iš JAV mokyklų, kur per keturias dienas viena klasė virto tikra nacių gupuotės dalimi.



Pirmą kartą atliktas 1951 metais, po to įvairiomis variacijomis kartotas dar daug kartų. Jis gana paprastas. Eksperimento „dalyviai“ (iš tiesų tik vienas dalyvis, visi kiti aktoriai) dalyvauja „regėjimo teste“, kurio metu reikia nurodyti, linijos, kurios ilgis sutampa su pavyzdinės atitikmenį (suklysti praktiškai neįmanoma), nes linijų ilgiai akivaizdžiai skiriasi. Eksperimento triukas, kad aktoriai nuolat „klysta“. Tikrasis eksperimento dalyvis susidūręs su priešinga visų kitų nuomone, lengvai pasiduoda jų įtakai ir atsakinėja taip pat kaip ir kiti. Tačiau atsiradus „sąjungininkui“, dalyvis pradeda pateikinėti teisingus atsakymus.
Konformizmo eksperimentas taip pat buvo kartojamas kitomis variacijomis, pavyzdžiui leidžiant dūmus į kambarį, kuriame testo klausimus pildė eksperimento dalyviai. Kai dalyvis būdavo vienas, jis iš kambario išeidavo iš karto, tačiau kambaryje esant daugiau žmonių, jis akivaizdžiai nerimaudavo, tačiau elgdavosi taip pat, kaip ir dauguma – likdavo sėdėti.



Pirmą kartą eksperimentai atlikti 1968 metais, psichologų John Darley ir Bibb Latane. Įkvėpti realaus 1964 m. įvykio: matant ir girdint 38 liudininkams buvo nužudyta moteris. Nei vienas iš jų net nebandė jai padėti! Psichologai, norėdami ištirti šį efektą, pakvietė keletą tiriamųjų, įspėdami juos, jog eksperimente bus užduodami labai asmeniški klausimai, tad žmonės bus atskirti ir bendraus tik naudojantis vidaus telefonu. Eksperimento metu vienas dalyvių buvo paprašytas suvaidinti epilepsijos priepuolį. Kai eksperimente dalyvavo tik du dalyviai, įskaitant „epileptiką“, 85 procentai tikrųjų dalyvių sureaguodavo į pašnekovo situaciją, iškart imdami ieškoti pagalbos. Deja, kuomet eksperimentas buvo pakeistas, į jį įtraukiant keturis kitus žmones, tik 31 procentu atvejų, vienam iš „dalyvių“ patyrus epilepsijos priepuolį, kiti bandė jam kaip nors padėti.


Dar vienas video tėvams – net pagrobiant vaiką neikas nekreips į tai dėmesio

 

Būna, kad eidamas gatve stebiu žmones ir pasidaro liūdna žinant, jog didžioji jų dauguma galėtų mane nužudyti, jei jiems pasakytų žmogus vilkintis chalatu (ar uniforma, nesvarbu) dėl visiškai nesvarbios priežasties. Nemalonu, kad ištikus nelaimei didelėje žmonių grupėje nesusilaukčiau pagalbos. Kartais bjauru, jog žinodami, kas tiesą, jausdami, kad elgiasi amoraliai, dauguma meluos, nes taip jiems „ramiau“. Norėtųsi, kad būtų kitaip, tačiau dėl to, jog esame itin pakantūs smurtui, esame būtent tokie – beveik zombiai. Kodėl? Nes mus tokius užaugino. Tai ne prigimtis, mes tokiais tapome. Galime pasikeisti, tačiau tai sunku ir skausminga – pripažinti savo klaidas, baimes, trūkumus ir traumas, todėl daug paprasčiau tiesiog nekreipti į tai dėmesio ir gyventi, tarytum nieko nebūtų nutikę.
Labai tikiuosi, kad tai, ką sužinojote, jumyse pažadins nors truputį noro keistis, tapti tais keliais procentais žmonijos, kuriems svarbiau moralė ir žmogiškumas, o ne kitų nuomonė. Kad tapsite drąsesni, pripažindami savo jausmus ir tai kas su jumis darosi, ir kad smalsiau žiūrėsite į save ir į kitus.
Aš tikiuosi...


2013 m. balandžio 15 d., pirmadienis

Aš noriu, kad būtų kitaip, nei yra


Noriu pasidalinti keletu minčių apie norus matyti aplinką per prizmę, iškreipiančią realybę į vieną ar kitą pusę.

Straipsnyje apie santykius jau minėjau, kad dažnai romantiniai partneriai mato vienas kitą tokius, kokius nori matyti, bet ne tokius kokie yra iš tikro. Šis psichologinis fenomenas galioja ne tik romantiniuose santykiuose. Jis apima ir įprastinį bendravimą tarp žmonių, taip pat ir mūsų reakcijas bei mintis apie pasaulį – norime kad įvykiai mūsų gyvenime būtų kitokie nei yra iš tikro, todėl juos neobjektyviai vertiname, arba resursai (daiktai) būtų geresni ar blogesni nei yra realybėje. Pavyzdžiui aš pats dažnokai nusprendžiu, kad laikas, per kurį atliksiu vieną ar kitą darbą bus trumpesnis, nes tiesiog noriu, kad jis būtų trumpesnis (kartais būna ir priešingai, jei laukia nemalonus įvykis). Ar jums taip nutinka su žmonėmis, darbais, pinigais?

Kartais fenomenas padeda, kartais trukdo, tačiau blogiausia, jog jis sukuria iškreiptos realybės iliuziją, kurioje nuolat darydami klaidingas prielaidas iš gyvenimo tikimės objektyviai teisingo atsako. Tas ciklas kartojasi vėl ir vėl. Noriu, kad iracionalus žmogus elgtųsi racionaliai, tačiau jis taip nesielgia, nors aš tikiuosi (pasąmoningai žinodamas, kad taip nėra), ir sukuriu savo paaiškinimą (iliuziją), kodėl žmogus būtent šį kartą pasielgė iracionaliai. Tada remdamasis ta iliuzija darau prielaidas, kad žmogus yra racionalus, tik „aplinkybės jam netinkamos“. Po to vėl stebiuosi, kad tas pats iracionalus žmogus vėl elgiasi... iracionaliai. Juk jis yra iracionalus! Aš tik noriu, kad jis būtų kitoks ir savo mintyse jį piešiu tokį, kokio noriu.

Tokio elgesio priežastys, tai praeityje įstrigę mūsų vidinės dalys, kurios mano, kad tai, kas vyksta dabar – vis dar praeitis. Jos taiko tuos pačius primityvius saviapgaulės ir savisaugos mechanizmus, kaip kažkada, kai jie veikė, tačiau dabartis yra visiškai kitokia nei praeitis. Mes pasikeitėme, pasikeitė ir aplinkybės. Galime tokias reakcijas pastebėti, kai kyla stiprūs jausmai situacijose, kuriose jie neturėtų kilti. Pavyzdžiui kitas vairuotojas užlindo mums priešais. Teko vos spustelėti stabdžio pedalą ir... sekunde vėliau įvažiuoti į sankryžą – nieko tragiško gyvenime nenutiko, tačiau jaučiamės tarytum „tas kiaulė“ būtų padaręs nusikaltimą prieš žmoniją, ir mažų mažiausiai jam reiktų skirti kalėjimą iki gyvos galvos, o gal viešą egzekuciją. Iš tikro, tai mūsų dalis, kuri kažkada anksčiau patyrė neteisybę, jaučiasi kaip kadaise, kada neteisybė įvyko. Turime norą, kad visi su turi elgtis teisingai, tačiau realybėje taip nėra. Ir, kartais vedini tos pačios emocijos, netgi elgiamės su kitais taip, kaip nenorime kad elgtųsi su mumis – išliejame susikaupusį įsiūtį kitam. Arba nurijime ir būname nelaimingi – taip neišspręsdami savo emocijų, arba jas išveikdami per, pavyzdžiui, priklausomybes.

Žinoma, lengva man sakyti, jog reiktų tiesiog pradėti į viską žiūrėti realistiškai ir sakyti sau „nuo šiol viskas bus kitaip, nuo šiandien žiūrėsiu į viską pozityviai“. ...iki kito karto, kol vėl su mumis nutiks kažkas neteisingo, kas vėl pažadins mumyse dalį, kurią valios pastangomis stengėmės užčiaupti.  Kaip ir su visais valios pastangų reikalaujančiais pokyčiais, rezultatas trunka tiek, kiek ištreniruota mūsų valia, o jei ji netreniruota, greitai ištinka mūsų pačių sukeltos „nuo mūsų nepriklausančios aplinkybės“ ir vėl pasineriame į savęs apgaudinėjimo ratą, iki kito „nuo šiol būsiu...“ karto.

Gal skambu kiek pesimistiškai. Ne viskas taip blogai, kaip gali atrodyti – saviugdoje reikia nedidelių žingsnių, kad pasiektume didelių rezultatų. Tam reikia laiko, kantrybės, ir šiek tiek tos pačios valios, kurią irgi galime išsiugdyti. Kaip jau esu minėjęs – saviugda, kaip raumenų auginimas:  darant nedaug po kiekvieną dieną, ir po truputį didinant krūvį (vis labiau gilinantis į save), galima pasiekti stulbinančiai gerų rezultatų.

„Ką reiktų daryti konkrečiai?“ Taip kartais klausia neseniai darbą kartu pradėję mano klientai. Kaip nuolat būti sąmoningais? 
Kiekvienam geriausias individualus receptas, kurį jūs tikrai žinote patys, tiesiog gal dar neatradote savyje. Bendri patarimai būtų paprasti ir, greičiausiai, puikiai žinomi. Stebėti, kas kokios jūsų reakcijos į įvykius, veiksmus, interakcijas su žmonėmis. Kelti sau klausimus ir atsakinėti į juos:

  • Ar minėtos situacijos jums kelia objektyvią grėsmę, suteikia naudos, pasitenkinimo?
  • Kokios mintys jums kyla, kaip manote kodėl; Jei tai būtumėte ne jūs, kaip objektyviai vertintumėte įvykius? 
  • Kokia metodologija remiatės nustatydami, ar jūsų išvados teisingos ar klaidingos?
  • Kuo grindžiate metodologijos teisingumą?

Kaip dažnai kartoju – greito rezultato tikėtis nereiktų, tačiau jei kas dieną skirsite nors truputį laiko savityrai, pradėsite pastebėti, kad kartais pagražinate ar pabjaurinate realybėje vykstančius įvykius. Tverkitės šio siūlo galo ir sekite jį, lai jis nuveda jus ten, kur slypi dar daugiau atradimų. Atradimų atskleidžiančių jūsų tikrąjį aš.

2012 m. gruodžio 1 d., šeštadienis

AŠ

Šiandien man 40. Apvali data, žingsnis į "solidų amžių"...

Tačiau ne apie noriu parašyti. Gimtadienis – puiki proga įvertinti, kas įvyko per metus, ar per visą gyvenimą.

Brukštelėsiu apie pačią geriausią dovaną, kurią galėjau sau kada nors pasidovanoti, tai – AŠ. Apskritai, AŠ yra pati didžiausia dovana, kurią žmogus gali padovanoti sau per visą gyvenimą.

Kas AŠ yra man, čia ir pabandysiu glaustai apsakyti.
  • Tai emocinis ir intelektualus suvokimas, jog AŠ egzistuoju apskritai ir esu visatos dalis. Kad esu čia, dabar, erdvėje užimu vietą, kad turiu savo jausmus, potyrius, mintis, įsitikinimus, grožio sampratą, kad man patinka tai kas patinka ir nemėgstu to ko nemėgstu.
  • Tai žinojimas (emocinis ir intelektualus), jog AŠ skiriuosi nuo kitų žmonių. Kiti žmonės turi savo mintis ir jausmus, potyrius, paradigmas, jiems gali patikti kiti dalykai nei man, arba priešingai – mus gali sieti tie patys mums patinkantys dalykai. Žinojimas, jog AŠ neatsakingas už tai, kaip kiti žmonės mąsto ir ką jaučia. Tai jų AŠ, jų mintys ir jausmai, ne mano.
  • Tai įsitikinimas, jog nuo mano veiksmų priklauso mano ateitis. Tai, ką darau AŠ, turi įtakos kitiems žmonėms, gyviems padarams ar daiktams. Mano mintys, pasirinkimai ir iš jų kylantys veiksmai, kloja kelią mano ateičiai, ir tik AŠ atsakingas už tai, kokia ji bus.
  • Tai supratimas, jog egzistuoja objektyvi realybė, kurioje veikia logiški, moksliniu principu pagrindžiami dėsniai. AŠ esu tos realybės objektyvi dalis, kuriai galioja tie patys dėsniai, kaip ir visiems kitiems.
  • Tai gebėjimas pačiam sau atspindėti savo mintis ir jausmus, pačiam sau pamatyti AŠ iš šalies, analizuoti jį, suprasti jo jausmus, veiksmus, suvokimus, traumas, įsitikinimus, santykį su pasauliu.
  • Tai mano AŠ skausmas, sunkūs išgyvenimai ir traumos. Žinojimas, jog manyje tebėra neišspręstų problemų, trukdančių būti laimingu, verčiančių kenkti sau ir kitiems, elgtis iracionaliai, kartais visiškai priešingai savo vertybėms.
  • Tai savo nuosavo kūno pojūtis. Jutimas kaip raumenys įsitempia ir atsipalaiduoja, įkvepiamo oro tėkmės į plaučius jutimas, šalčio ar šilumos besismelkiančių pro mano odą pojūtis, pasaulio spalvų, formų, faktūrų matymas.
  • Tai mano jausmai, kuriuos jaučiu AŠ. Kuo daugiau pažįstu save, tuo daugiau ir spalvingesnių jausmų atrandu. Jie nėra bei blogi, nei geri – tai tiesiog jausmai, padedantys man suprasti, kas vyksta su mano AŠ (emociniu, psichologiniu, mantaliniu, dvasiniu – galima jį vadinti įvairiai).
  • Tai manojo AŠ žaismingumas, humoras, kūrybiškumas, spontaniškumas – dalykai, išlaisvinantys mano emocinį-kūrybinį potencialą.
  • Tai mano prisiminimai. Patirtys, kurios yra unikalios nes jas patyriau AŠ, interpretavau per savo jausmų ir minčių prizmę ir saugau atmintyje. Tai galimybė akimirksniu pasiekti tuos prisiminimus ir išgyventi juos dar kartą.
  • Tai mano gebėjimas keistis. AŠ galiu keisti save, tobulinti, gerinti, auginti emociškai ir intelektualiai. Tai mano potencialas turėti daugiau empatijos, būti protingesniu, kūrybingesniu, logiškesniu – gebėti augti.

Štai toks, mano nuomone, yra AŠ. Gali būti, kad kai kurių aspektų nepaminėjau – juk jų tiek daug. O kokį savo AŠ matote jūs?

2012 m. rugsėjo 21 d., penktadienis

Kai išgirdau save

Per atostogas nerašiau naujų įrašų. Tad dabar grįžtu į vėžes ir poatastoginį rašymą pradėsiu trumpučiu įrašu apie asmeninę patirtį tapus sąmoningesniu žmogumi.

Jau rašiau, kad ilgą laiką gyvenau būdamas stipriai disocijuotas. Padirbėjus su savimi porą metų, nustebau, kad turiu vidinį balsą, galiu save aiškiai ir tiksliai girdėti, ypač būdamas sąmoningas (kartais tam vis dar reikia pastangų). Galiu viduje patylėti ir tiesiog įsijausti į savo jausmus, arba girdžiu / matau / jaučiu mintis, galiu užduoti sau klausimus ir tiesiog mąstyti.

Kad suprastumėte skirtumą tarp to, kas yra dabar, turėtumėte žinoti, kaip buvo anksčiau. Būdamas disocijuotas, visą laiką girdėjau nenurimstantį minčių nuotrupų šurmulį, iš kurio neįmanoma sudėlioti nieko aiškaus ir konkretaus. Dar nutikdavo, jog mintyse sukdavau situaciją, kuri mane erzindavo, baugindavo ar atrodė neįveikiama, vis bandydamas ją "išspręsti" galvoje (ir dažniausiai niekada gyvenime). Būdavo ir periodai, kai minčių nebelikdavo, tik viską apimantis "geras" arba "blogas" jausmas.

Ką man reiškė išgirsti save? Pagaliau galėjau tiesiog išgirsti savo mintį – aiškią, tarytum ji būtų užrašyta ar kieno kito pasakyta. Galėjau su savimi ginčytis, spręsti problemas ir loginius uždavinius. Dar vienas nutikęs svarbus dalykas – pradėjau atskirti mintis nuo jausmų. Supratau ką jaučiu ir galėjau suprasti, kodėl tas jausmas kyla, racionalus jis ar ne, jei neracionalus, tai kas ji sukėlė ir kokia mano praeities trauma už jo slepiasi? Tai dar labiau paspartino mano savityros procesą. Ačiū sau, kad galiu save girdėti!

Geliu pridėti, kad pradėti girdėti save buvo nepaprastai gera :) Tai priminė maloniai vėsų vakarą prie jūros, po tvankios dienos didmiestyje... Tikra atgaiva.

2012 m. rugpjūčio 2 d., ketvirtadienis

Porų santykiai atvirai – nemaloni realybė


Perspėjimas! Šis įrašas ilgas ir greičiausiai sukels nemalonių ir stiprių emocijų: pykčio, nusivylimo, liūdesio, bejėgiškumo. Įrašo tikslas ne toks. Rašiau, norėdamas parodyti porų santykius iš sąmoningumo pusės, atsakyti į klientų ir kitų, besidominčių savityra, klausimus ir, gal būt, pakviesti tuos, kurie nori būti laimingesni, peržvelgti savo esamus santykius ir bei įnešti į juos daugiau sąmoningumo, taip tampant laimingesniais. Čia rašau apie įprastus porų santykius, kitaip sakant tokius, kurių yra dauguma, ir kuriuos žmonės laiko normaliais. Tačiau tai nereiškia, kad tokie santykiai yra tarp visų porų, ir kad kitokių būti negali.

Pradėsiu nuo pažinties. Dažniausiai partneriai (vartosiu vyriškąją giminę, kad būtų paprasčiau, tačiau čia kalbu tiek apie vyrus, tiek apie moteris) pasirenkami pagal tai, kokie jausmai kyla pažvelgus į partnerį: kaip jis atrodo, kaip rengiasi, pasiklausius kaip jis kalba, kaip elgiasi. Kartais vertinama pagal tai, kokias pareigas užima, kokiu automobiliu važinėja ir kiek turi pinigų. Arba kokios spalvos plaukai, kūno formos ar moka gaminti valgyti... Jei partneris patrauklus (dažniausiai tai seksualinis potraukis) ir abu rodo vienas kitam simpatiją (ieškodami savo „antrosios pusės“) prasideda vienokie ar kitokie santykiai. Jei tai nėra santykiai iš išskaičiavimo (pvz. senas turtingas vyras ir jauna graži mergina), jų pagrindas yra seksualinis, valdomas hormonų testosterono ir estrogeno. Tai, kad žmonės renkasi remdamiesi išore, galime pastebėti interneto pažinčių industrijoje – viskas prasideda nuo nuotraukų. Reikalaujamas aprašymas – fiziniai duomenys ir... faktiškai nieko apie asmeninius bruožus, vertybes, charakterį.
Tokio elgesio pavyzdys – į vakarėlį einanti mergina, kuri dažosi, rengiasi naują suknelę, darosi šukuoseną, dedasi akių spalvą keičiančias linzes. Visa tai tam, jog patiktų vaikinams ir ... nugalėtų potencialias konkurentes, o tai reiškia – susilauktų dar daugiau vaikinų dėmsio.

Partneris, norėdamas gauti ir išlaikyti simpatiją, stengiasi būti toks, kokio jo tikisi kitas partneris. Dėmesys, dovanos, daug laiko leidžiamo kartu, rodomas švelnumas, asistavimas, pastangos gražiai atrodyti, visa tai – savęs pagrąžinimas tam, kad pasirodytų kuo gražesnėje šviesoje. Taip sukuriama pirmoji iliuzija – iliuzija apie save. Ji dažniausiai nėra sąmoninga, tai tiesiog noras atrodyti geresniam ar geresnei žmogui, kuris patinka. Gali būti, kad šiuo metu žalingi įpročiai apribojami, kartais net manant, kad „dėl tokio partnerio galiu ir pasikeisti.“
Pavyzdys – vaikinas, kuris nuolat primena apie save merginai žinutėmis, atidaro jai mašinos dureles, moka už ją restorane, dovanoja dovanas, pradeda sportuoti ir meta rūkyti.

Jei kitas partneris taip pat atsako dėmesiu, (nepamirškime, jis jaučia tą patį poreikį pasirodyti geresniu) prasideda bendravimas, kuris greitai perauga į poros draugystę. Dabar, kai prasideda abipusė, vis stiprėjanti simpatija, įsijungia hormonai: adrenalinas, dopaminas ir seratoninas. Taip pat įsijungia ir nesąmoningi psichologiniai mechanizmai – partneris šiame santykių cikle atrodo tobulas. Net, jei šiuo periodu ir pasimato pirmieji nesuderinamumo požymiai, jie minimizuojami (arba į juos apskritai numojama ranka), ir / arba mananoma, kad partneris pasikeis, ir / arba jie racionalizuojami kaip partnerio vertybė. Taip sukuriama antroji iliuzija – iliuzija apie partnerį.
Pavyzdžiui minėtas vaikinas ir mergina po pažinties per vakarėlį ir smagiai praleistų keleto dienų kartu pas draugus sodyboje, pradeda draugauti. Nors jis daugokai išgeria, tačiau jai tai atrodo normalu – juk jis tiek daug ir sunkiai dirba. Be to ji mano, kad kai tik jie taps artimesni, ji galės daugiau juo rūpintis ir padės jam išgyventi stresą, taip jis mažiau gers. Beje, ji dažnai susierzina dėl to, kaip pasielgė viena ar kita jos draugė, tačiau vaikinui atrodo, jog toks elgesys normalus – ji turi teisę pykti – „juk ji moteris“.

Šioje stadijoje, santykiams įgyjant pašėlusį greitį, kuriami bendri planai (trumpalaikiai ir ilgalaikiai), po truputį persipina pažinčių ratas, pradedamos bendro gyvenimo užuomazgos. Seksualinis partnerių gyvenimas audringas, dar labiau skatinantis iliuziją, kad jie „skirti vienas kitam“. Atrodo, vienas be kito partneriai negali, mintys vis nukrypsta apie įsimylėjimo objektą, dabar abu kaip ant sparnų, nuolat rūpinasi vienas kitu ir stengiasi būti tobuli.
Pavyzdinė mūsų pora važiuoja atostogų, leidžia dažnai laiką vienas pas kitą, draugai sako, kad jie abu „prapuolė“, o kai pasirodo kažkur, tai dažniausiai kartu. Jie kalbasi lovoje prieš miegą kaip myli vienas kitą ir kaip anksčiau nesuprato, jog galėjo gyventi vienas be kito. Viskas taip pozityvu!

Bėgant laikui, po 3–6 mėnesių, įsimylėjimo hormonai (žinoma ir jausmai) išsivadėja. Partneriai pradeda matyti vienas kito trūkumus ir susiduria su realybe, matydami, kad jei nėra tobula pora, kaip atrodė anksčiau. Pirmoji iliuzija dūžta, partneriams atskleidžiant savo tikrąjį veidą. Jei tai įvyksta greičiau, nei prasideda bendras gyvenimas, dažniausiai tokios poros išsiskiria ir toliau keliauja ieškoti savo „antrosios pusės“. Vienas arba abu, su „sudaužytomis širdimis“ ir streso hormonų kortizolio bei noradrenalino pripildytu krauju, dabar jau ieškantys kas gali padėti užpildyti likusią tuštumą – vėl sukelti naują malonių jausmų bangą.

Jei partneriai išlieka poroje, prasideda naujas etapas. Sudužus pirmajai iliuzijai, kurtai apie save, prasideda pirmieji konfliktai, nesusipratimai, nusivylimai. Partneriai jaučiasi truputį apsigavę. Tačiau suvokti kas įvyko geba itin retas, tad arba stiprinama antroji iliuzija: dar labiau racionalizuojami ir / arba minimizuojami neigiami partnerio bruožai ir / arba pradedama partnerio keitimo programa, nesuprantant, jog žmonių pakeisti neįmanoma. Kita strategija, norint išlaikyti antrąją susikurtą iliuziją – vengti komunikacijos ar situacijų, keliančių nemalonias emocijas ir primenančių apie klaidingą partnerio pasirinkimą. 
Mergina iš pavyzdžio dabar jau leidžia sau šaukti ant vaikino, kai šis padaro ką ne taip, kaip ji norėjo ar dėl to, kad jis pradėjo rūkyti. Jis jaučia didėjantį stresą, nes dabar stresą kelia ne vien darbas, bet ir draugė, kuri dažnai priekaištauja. Dabar jis nori dažniau išvažiuoti žvejybon su draugais. Seksas pasidarė nebe toks jaudinantis, retesnis. Pokalbiai tapo gerokai kasdieniškesni ir... dažniausiai apie nieką.

Tęsiantis santykiams partneriai atranda vis naujų trikdančių situacijų ir temų. Dabar gyvenimas primena laviravimą tarp situacijų į kurias nesinori papulti. Tai, žinoma daroma nesąmoningai, mat abu partneriai to išmoko būdami vaikais. Partneriai pradeda ieškoti būdų, kaip nukreipti dėmesį nuo vis augančio nuobodulio poroje, nuo to, kas jiems kelia nerimą. Būtų užmaskuoti nenusisekusius santykius yra keletas, kaip ir jų variacijų: užsiimama kažkuo iš sąrašo, keliais dalykais arba net visais iš karto.
  • Blogiausia, kas gali nutikti, dažniausiai ir nutinka. Pora įsitaiso vaiką (pasigimdo kūdikį, ar įsivaikina vaiką). Galimas dalykas, kad vienas iš partnerių, arba abu jau iš anksto turėjo nesąmoningą norą turėti vaikų. Dabar atsiranda pati ta proga įgyvendinti seną troškimą. Kodėl  blogiausia? Nes visa, ką toksiško nešioja partneriai (traumas, neišgyventus jausmus, meilės trūkumą) jie gali išlieti ant vaikų, mažų žmonių, kurie yra absoliučiai priklausomi nuo tėvų. Kuo nesąmoningesni tėvai, tuo toksiškesni tampa tėvų ir vaikų santykiai.
    Pavyzdys – mergina nelabai norėjo vaiko, tačiau jai buvo gana nuobodu, vaikinas norėjo sūnaus, kurį galėtų išmokyti to, ką moka pats, ir kartu įgyvendinti savo neįgyvendintas svajones kartu su juo. Kadangi poros santykiai pablogėjo, abu nutarė, kad „greičiausiai mums reikia vaikų“.
    Gimė mergaitė. Vaikinas ir mergina tapo tėvu ir mama. Mama dabar tapo dar nervingesnė, nes motinystė pasirodė sunkesnė nei ji manė prieš pastodama. Ji  dažnai ir atvirai pykdavo ir ant tėvo ir ant mergaitės, kad abu nėra tobuli, tokie, kokių ji tikėjosi. Tėvas nepakeldamas įtampos pradėjo dar dažniau išgėrinėti, kol galų gale supykęs trenkė žmonai per veidą. Mergaitė viską matė. Ji tuo metu tiesiog norėjo numirti, manydama, kad tai kas darosi vyksta dėl to, kad ji yra, dėl to, kad ji tiesiog norėjo pažaisti ir sudaužė kažkokį brangų daiktą.
  • Kitas būdas pradžiuginti save būnant poroje – daugiakampės meilės figūros. Jei santykiai „pabosta“ atsiranda meilės trikampiai, kartais keturkampiai, o kartais tie trikampiai ir keturkampiai persipina su kitais daugiakampiais... Vienas partnerių arba abu pradeda ieškoti paįvairinimo savo seksualiniam ir emociniam gyvenimui. Santykiuose atsiradus meilužiui vėl galima pajusti tą patį jaudinantį virpulį, vėl gauti dozę hormonų ir skurti keletą iliuzijų apie save ir apie naują aistrą – meilužį. Arba galima tiesiog džiaugtis seksualiniais malonumais, kurių šeimoje dabar labai mažai ir jie nuobodūs, dar galima rasti „sielos draugą“, kuris supranta kas darosi su vienu iš partnerių. Dažnai tokie sielos draugai irgi būna nelaiminguose santykiuose, tad abu gali pasiguosti, kaip jiems nepasisekė gyvenime, kokie jie nelaimingi ir kaip gerai kad jie surado vienas kitą. Jei tai nėra vien tik seksas (tarkim iš išskaičiavimo), praėjus įsimylėjimo periodui partneris grįžta į santykius. Kartais, jei partneris suvokia, kad galės suvaldyti situaciją, jis gali prisipažinti dėl to, kas įvyko, apeliuodamas į (jas galima jungti variacijomis ir / arba):
    * kito partnerio užuojautą („man buvo labai sunku“),
    * trūkumus („man buvo labai blogai, nes tu...“),
    * dorybę („kadangi prisipažinau, esu labai doras“).
    Jei kitas partneris pasiduoda manipuliacijai, po „bausmės periodo“ tokie partneriai gali išgyventi savo santykių „atgimimą“. Jie vėl įsimyli, ir vėl sukuria tas pačias dvi iliuzijas – apie save ir apie kitą partnerį. Taip ciklas pasikartoja, kol nutrūksta dėl to, kad kitu partneriu nebegalima sėkmingai manipuliuoti, atsiranda kitų būdų slopinti nuoboduliui santykiuose, arba pora išyra dėl įvairių kitų jau suminėtų ir vėliau minimų priežasčių.
    Vaikinas intensyviai dirbdamas sutinka kolegę, kuri irgi taip pat intensyviai dirba. Jie pietauja, persimeta šypsenomis, pasikalba. Ji graži, kažkuo jį traukia, tačiau vedusi. Jie vis dažniau ir atviriau pasikalba apie tai, kaip jiems sekasi ne vien darbe, kol galų gale jis atneša jai gėlių (abu galvoja, kad šiaip...). Veliau jie susitinka po darbo puodeliui kavos, pasakoja kokie nedžiuginantys jų gyvenimai poroje, ir ... viskas baigiasi slaptais pasimatymais. Tai trunka kurį laiką, kol abu galų gale supranta, jog palikti savo antrųjų pusių jie nenori, mat pažinus vienas kitą geriau, abu pasąmoningai suprato, jog bendrauja su tokia pačia iliuzija, kokią turi namie. Nusprendžia išsiskirti gražiuoju, juk reikės dirbti kartu. Vaikinas vieną dieną išgėręs papasakoja merginai kad jis „ėjo į kairę“, bet dabar gailisi ir jau tai baigėsi. Ji tūžta, pyksta, tačiau gyvenimas be jo atrodo sudėtingas – jis juk geras vyras, prisipažino dėl visko, dabar gailisi, nupirko kelionę į Maldyvus. Santykiams prasideda antras kvėpavimas, porai antras medaus mėnuo... Dabar jau abu "stengsis dėl santykių". Pokalbiuose vis šmėsteli tema, "gal santykiams sustiprinti reiktų vaiko?..."
  • Dar vienas metodas pabėgti nuo skausmingų interakcijų poroje – susikurti veiklų, padėsiančių „nebūti“ santykiuose. Tai patogu, atsiranda naujų temų pokalbiams, laiką galima leisti užsiimant tuo, kas džiugina labiau už partnerį, galima nebūti kartu, galų gale – naujos veiklos užima sąmonę mintimis, o taip galima negalvoti apie problemas poroje. Net būnant hobiuose ar pomėgiuose kartu, partneriai orientuojasi į veiklą, išgelbstinčia nuo santykių, tačiau ne santykius.
    Pora iš pavyzdžio pradeda dažnai keliauti kartu. Kiekvieną laisvą nuo darbo dieną, jie skuba kuo greičiau išsidanginti iš namų, pasisemti naujų įspūdžių, parsivežti fotografijų. Jų kelionės kupinos nuolatinio bėgimo, skubėjimo ir šurmulio. Grįžę, pasikviečia į svečius draugų ir pasakoja kaip ir kas buvo. Jie daug laiko praleidžia greta vienas kito, tačiau ne kartu. Partneriai daro viską, kad jų santykiuose neįsivyrautų baugi tyla, kuriai užsitęsus kiekvienas jų pradeda jausti nerimą, suprasdamas, kad žmogus šalia – ne tas, su kuriuo jis svajojo praleisti visą gyvenimą.
Jei santykiai pasidaro nebepakeliami, nes skirtumai tokie dideli, jog net ir stipriausios iliuzijos nepadeda užmaskuoti realybės, partneriai išsiskiria ir... toliau ieško savo „antros pusės“. Tai gali būti, dėl neištikimybės, nuobodulio, nuolatinių konfliktų, smurto... Jei partneriai nėra sąmoningi (netapo tokiais), jie pakartoja istoriją, o tada skundžiasi, jog jie vis neranda „savo žmogaus“.
Vaikinas ir mergina išsiskiria, nes nebegali būti kartu – jie nuolat pykstasi, ji priekaištauja jam dėl jo žalingų įpročių, kuriuos šis visada turėjo (rūkė ir išgėrinėjo), jis pavargo nuo kasdieninių jos susierzinimo priepuolių ir įtampos. Jie nuolat nelaimingi, o laimingais negali būti, nes yra poroje ir mano, jog jų santuoka nenusisekė. Išsiskiria ir abu iš karto ieško žmogaus, kuris bus jų kita „viso gyvenimo meilė“. Mergaitė dabar gyvena tiek su tėčiu, tiek su mama. Jai kiek ramiau, kai mama neširsta kaip anksčiau, tačiau dabar mamos beveik nebebūna. Mergaitei labai vieniša, o tėtis pasirodo labai retai. Ji jaučia skausmingą vienatvę ir bando kabintis į kiekvieną dėmesio trupinį, gaunamą iš mamos ir, labai retai, iš tėvo. Namuose kartais nakvoja kažkoks dėdė, kuris jai atrodo visiškai svetimas, nors jis bando su ja užmegzti ryšį, mergaitė pyksta, jausdama, kaip dėdė atima iš jos mamą.

Jei pora neišsiskiria, jų santykiai tampa, kaip ir  kitų – yra pakilimai, yra nuokalnės. Jie bando vaidinti „laimingą šeimą“ – kartu keliauja, kartais susirenka prie pietų stalo, gyvena, dabar jau atsargiai bandydami įsitekti į antrosios (susikurtos) iliuzijos rėmus. Kalbos dažniausiai sukasi apie įprastus dalykus, užsiėmimai įprasti, viskas sklandu, tarytum būtų įjungtas autopilotas. Jei pasidaro labai sunku, jie gali pasitelkti vieną iš anksčiau minėtų trijų būdų pabėgt nuo įtampos. Visi šeimos nariai, išskyrus pačius mažiausius žino, ką kalbėti ir ką daryti, kad išvengtų nemalonumų, ar bent jau juos sumažintų. Dabar jiems atrodo, kad jie kartais net ir laimingi. Tiems, kuriems ši iliuzija nėra suvokiama (vaikams), tenka išmokti išgyventi ir prisitaikyti. Dabar, kai jau tiek nugyventa kartu, kažką keisti, reiškia atskleisti sau, ne tik, kad klydo dėl partnerio pasirinkimo, bet kad apgaudinėjo save visą tą laiką, kol buvo kartu. Taigi, geriau toliau meluoti sau ir gyventi nebekeliant klausimo: „Ar mano santykiai atneša man laimę? Jei ne, tai kodėl?“ Taip pora gyvena tylioje, užmaskuotoje desperacijoje, tol, kol šis ciklas baigiasi pasitraukus vienam iš partnerių – dėl skyrybų arba dėl mirties. Ir tada, priklausomai nuo amžiaus ciklas gali pasikartoti, arba jei likęs partneris senas – jis tiesiog gali likti vienišas iki savosios mirties.
Pavyzdinė pora susilaukė dar vieno vaiko. Mama vis dar niršdavo dėl smulkmenų, tačiau jau nebe taip anksčiau. Ji tiesiog pavargo, gal suprato, jog jos gyvenime niekas nesikeičia, nepriklausomai nuo to, kiek pastangų ji įdeda. Dabar ją tiesiog dažnai apimdavo apatija, būdavo liūdna. Klausimų ji sau neužduodavo, tuštumą savyje bandė užpildyti namų ruoša, tvarkymu, valymu, vaikų auklėjimu – vežiojimu į įvairius būrelius, priežiūra, kad mokytųsi, bei rankdarbiais. Tačiau ta atsivėrusi viduje skylė, kad gal galėjo nugyventi gyvenimą kitaip, visą laiką žiojėjo, neleisdama būti laimingai. Būti laiminga, jai dabar reiškė pasirūpinti visais kitais, bandant užsitarnauti jų dėmesį... Tėvas vis giliau niro į darbą ir žvejybą. Jis augino verslą tam, kad nupirktų naujų žaislų sau ir šeimai: vaikams geriausią išsilavinimą, daiktų kurių jie nori, žmonai namą, šeimai sodybą, sau – prabangų automobilį ir keliones po visą pasaulį pažvejoti. Dabar jo gyvenimas buvo laimėti kuo daugiau trofėjų. Jei kurį laiką nevykdavo nieko, pakutenančio nervų sistemą jis pradėdavo nerimauti. Tas nerimas užpildydavo jį visą, o kur nuo jo pasidėti, nežinojo. Abu suprato, kad kitaip būti negali. Seksas pasidarė nuobodus, retas, įprastas. Jei pasidarydavo gyventi sunkiau, paviršutiniškai pašnekėdavo su draugais apie tą sunkumą, apie šeimą, bet visur matė tą patį – panašiai gyvena visi. Kartais nepatenkinti savo šeimomis, netrykštantys džiaugsmu. Bet taip jau yra, matyt tai – nepakeičiama. Užtat abiems partneriams atsirado priširsimas prie rutinos, tai jie pavadino „tikrąja meile“, abu širdies gilumoje žinodami, kad iš tikrųjų nėra laimingi.

Vaikai matydami tėvų santykius, nesąmoningai išmoksta kurti tokius pačius, nesąmoningus santykius, paremtus iliuzijomis. Ankstyvosios vaikystės bandymai būti savimi, atneša daug ir skaudžių pasekmių. Už tai, kad vaikai nesielgia taip, kaip nori tėvai, juos sąmoningai ar nesąmoningai baudžia. Fizinės bausmės labai skaudina, tačiau dar labiau baugina vienatvė, kai tėvai ignoruoja, skaudina kaltės jausmas ir gniuždo gėda už tai, kai vaikai, besimokydami būti žmonėmis, prasižengia. Itin sunku apsimesti, kad jauti tai, ko iš tikro nejauti ir priešingai (tarkim vaikui pykstant ant mamos, užsiėmusios savo darbais ir nerodančios jam dėmesio, už tai jis nubaudžiamas atimant iš jo dovanotą žaislą ir dar priverčiant atsiprašyti bei gailėtis, kad pyko ant mamos). Net jei paaugus kyla abejonių apie santykius, jos greit nuslopinamos, nes visi aplinkui taip gyvena – o jei taip gyvena visi, reiškia nėra jokios galimybės kažką pakeisti.
Pavyzdiniai vaikai augo kaip ir kitose šeimose. Materialiai puikiai aprūpinti jie džiaugdavosi tada, kai gaudavo iš tėvų naują žaislą. Nuolatinis ryšio su tėvais nebuvimas išmokė juos susirasti palaikymą ir paguodą savaip – dukra kabindavosi į bet kokį dėmesį, kurį jai parodydavo. Būdama graži ji greitai suprato, jog savo išore galima to dėmesio gauti tiek tik nori, reikia tik mokėti būti gražiai. Jos patrauklumas buvo prekė, už kurią ji pirkdavo kitų dėmesį. Neurotiškai bijodama dėmesio praradimo ji visais būdais stengėsi atitikti mados standartus, kad viskas jos gyvenime būtų taip, žurnale. Jos „aš“ buvo jos kūnas, drabužiai, aksesuarai. Viskas buvo daroma dėl jo, dėl ir dėl malonių dirgiklių – sekso ir kokaino. Draugai liko tik tie, kuriais buvo galima manipuliuoti ir kurie galėjo jai duoti tai, ko jai reikia – dėmesio, sekso ir dovanų (pinigų). Vienatvės baimė tykanti visai šalia buvo gesinama vakarėliais, agresyviu važinėjimu tėčio dovanotu kabrioletu, naujais vaikinais, narkotikais. Būti vienai būdavo bauginančiai tuščia.
Sūnus anksti suprato, kad netrukdydamas kitiems, būdamas mažai pastebimas, gali gauti iš gyvenimo daugiau, nei išreikšdamas savo poreikius. Netrukdyti mamai, seseriai, kuri buvo vyresnė ir dėl kažko vis ant jo pykdavo, tėčiui, kurį ir taip retai matydavo, buvo geriau, nei vis nusivilti bandant gauti dėmesio sau. Jis išmoko žaisti vienas, būti vienas, savo poreikius pasilaikyti sau. Puikiai mokėsi, nes mokslas jam buvo sritis, į kurią jis galėdavo išeiti ir ten patenkinti savo smalsumą.  Buvo uždaras, mažai bendraujantis vaikinas. Galvojo apie karjerą. Tai, ką darė tėvas jo netraukė, manė nesugebėsiąs tiek bendrauti su žmonėmis. Taip pat suprato, kad gali iš kitų gauti tai, ko jam reikia duodamas jiems už tai pinigų. Merginos su juo draugaudavo, nes jis turėjo „žaislų“ – automobilį, pinigų, be to galėjo protingai pakalbėti. Tačiau visi jo santykiai baigdavosi išsiskyrimais, jis buvo labai uždaras. Jam atrodė, kad jo vidinis pasaulis neįdomus, menkas ir niekada niekam nerūpės.

Kaip nutraukti tą ciklą? Iki šiol rašiau apie tai, kaip yra daugumoje santykių. Gali būti, kad kažką padidinau, o gal kažko neprirašiau. Kiekviena tema galima rašyti po atskirą skyrių, kai kur, po keletą... Anot draugo ir kolegos Dariaus Cikanavičiaus, taip išeitų ištisa knyga.
Pirmiausia reiktų pradėti nuo savęs. Iš tikro ieškoti savo „antrosios pusės“ ir susirasti ją reiktų savyje: tapti sąmoningam, pažinti save, suprasti savo jausmų kilmę, išsigydyti traumas, skatinančias mus elgtis neracionaliai. Būtent traumos sukuria iliuzijas ir iškraipo realybę. Taip, per savityrą ir saviugdą išmoksime būti laimingais, priartėsime prie savo tikrojo aš. Laimingi santykiai galimi tik tada, kai laimingi abu partneriai, nepriklausomai nuo to, ar jie yra poroje ar ne. Kitaip tariant, jei jums reikia partnerio, nes manote kad laimingi būsite tik radę porą, reiškia savyje dar neradote savo tikrosios antrosios pusės.
Ką daryti jei jau esate poroje? Įvertinkite savo santykius, užduokite sau atvirą ir visiškai nuoširdų klausimą: „ar aš laiminga(s) savo santykiuose?“ Pasikalbėkite apie tai su partneriu, perskaitykite kartu šį įrašą, aptarkite, ką abu apie tai manote. Gal tai bus pirmas kartas, kai abu nedrąsiai, bet nuoširdžiai pažvelgsite į savo santykius. Jei abu nuspręstumėte pasukti savityros ir saviugdos keliu, tai būtų jau pirmas žingsnis, svarbus žingsnis. Jei jį žengs tik vienas partnerių, galimi du keliai – arba pora iširs, nes vieno iš partnerių sąmoningumas paaugs (poros su skirtingais sąmoningumo lygiais ilgai netveria arba apskritai nesusiformuoja), arba savityra užsiimantis partneris nustos užsiimti savityra, suprasdamas, kad kaina, kurią reikia sumokėti už laimę, reikalauja daugiau pastangų, nei norėtųsi investuoti.
Ką daryti, jei esate poroje ir jau turite vaikų? Tokiu atveju, jūs jau esate įsipareigoję jiems. Sąžininga būtų kuo greičiau užsiimti savityra ir saviugda, tam, kad kuo mažiau juos traumuotumėte, kad neperkeltumėte jiems neišspręstų savo traumų, nepiltumėte to, kas toksiška jūsų santykiuose į jų gyvenimą. Taip, beveik visose šeimose vaikai yra traumuojami vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau, todėl apsimesti kad tai nevyksta, būtų nesąmoningas iliuzijos palaikymas.

Kalbant apie partnerio pasirinkimą, paradoksalu, tačiau reikia sąmoningai vadovautis visais kylančiais jausmais. Atidžiai, stebėti ir tyrinėti savo elgesį, uždavinėti „nepatogius“ klausimus sau ir partneriui. Pavyzdžiui:
  • Kokios tavo vertybės?
  • Kokios mano vertybės yra svarbios tau?
  • Kas tau yra gerumas?
  • Kodėl aš tave traukiu?
  • Kokius įžvelgi mano neigiamus bruožus?
  • Kodėl tau svarbu _______ (tai, kas svarbu partneriui)?
  • Ką tau reiškia būti laimingu / nelaimingu?
  • Kokias vaikystėje patyrei psichologines traumas?
  • Ką darei, kad nuo jų išgytum?
  • Kokie kokiais kriterijais vadovaujiesi spręsdamas konfliktus?
  • Kas būna kai tu išgyveni nemalonias emocijas?
  • .... ir t.t 
Taip pat objektyviai vertinti jo atsakymus, stebint ir savo reakciją į juos, jo veiksmų sutapimą su žodžiais, gyvenimo istoriją. Fizinis patrauklumas šiuo atveju neturėtų būti dominuojantis veiksnys. Nesakau, kad jis nesvarbus, tiesiog noriu pabrėžti, kad jis labai dažnai iškraipo tai, kaip matome partnerį. Mano nuomone abu partneriai turėtų būti savarankiški, dovanos labai simbolinės, o mokėti už bendras pramogas turėtų kiekvienas atskirai, kad partneris savo patrauklumo nepirktų. Seksas? Kuo jis prasideda vėliau nuo pažinties, tuo geriau. Taip hormonai mažiau įtakoja mūsų sprendimus pasirinkti tinkamą partnerį.

Apibendrinti visa, kas šiame ilgame įraše buvo išsakyta, galima taiklia kito draugo ir kolegos Daniel Mackler fraze: „meilė tai, kaip ją įsivaizduoja dauguma, yra dviejų individų persidengiančios iliuzijos.“ Kodėl? Taip yra, nes didžioji dauguma negeba objektyviai vertinti kylančių jausmų, atėjusių minčių. Sprendimus jie daro pagal tai, ar tuo metu jaučiasi gerai ar blogai. Dar sudėtingiau vertinti santykius, nes juose gerokai daugiau interakcijų ir jausmų. Todėl sukurti ir susikurti iliuziją apie save bei sau – lengviau. Tačiau tai sąlygoja terpę nelaimingumui. Tai, kas pagrįsta iliuzijomis, fantazijoms ir pasakomis, turi būti maitinama tik melu, o tai tolina nuo laimės, sąmoningumo ir asmenybės vientisumo.

Žinau, kad tai, ką išsakiau skamba žiauriai, kritiškai ir galbūt manote, jog „jūs ne tokie kaip visi“. Kaip sakiau, šiuo įrašu noriu parodyti santykius iš sąmoningumo pusės. Mano patarimai, tai tik gidas, nereiškiantis, jog aš žinau vienintelį ir teisingą kelią. Jį, kaip visad sakau, jums reikės atrasti patiems.
Jei skaitant įrašą kilo priešiškumo jausmas, pasipiktinimas, pasibjaurėjimas manimi, reiškia paliečiau tai, kas jums skaudu. Tai ne aš sukėliau šias emocijas, jas jaučiate jūs. Tiesiog pasakiau kaip yra, pasikėsinau sudaužyti puoselėjamą iliuziją, dėl to pykstate. Gali būti, kad kilo kitų jausmų – liūdesys, nusivylimas, neviltis, nerimas... Jausmai parodantys, kad turite sau ką pasakyti ir yra kad yra daug dalykų, kurie jumyse neištirti, neatrasti, neišgyventi, kad ignoruojate dalį savo gyvenimo. Tyrinėkite save! Atraskite save iš naujo. Patys, savarankiškai, arba su pagalba. Užsiimkite saviugda, tapkite laimingu žmogumi, laiminga pora, laiminga šeima!

P.S.
Šiame įraše dalinausi ne tik savo mintimis. Žmonės, kurie prisidėję prie, ką čia išdėsčiau: Darius Cikanavičius, Daiva Jagielaitė, Daniel Mackler, Gabor Maté, Alice Miller, taip pat daugybė pokalbių valandų su klientais, draugais, pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis.
Visi pavyzdžiuose nupasakoti herojai – išgalvoti, ir jų sutapimas su realiomis gyvenimo situacijomis – atsitiktinis.