2012 m. vasario 23 d., ketvirtadienis

Žurnalinimas. Galimybė būti arčiau savęs.

Kai kam žodis žurnalinimas (nežinau ar taisyklingas lietuviškas žodis, ir man, tiesa sakant, tai nelabai rūpi), tai keistas, daugeliui nežinomas užsiėmimas.

Žurnalinimas – žurnalo rašymas, primenantis dienoraščio rašymą. Mano akimis skirtumas tas, kad dienoraštis – aprašas dieną įvykusių įvykių, o žurnale atskleidžiam tai, kas mums šiuo metu svarbu – jausmai, prisiminimai, išgyvenimai, mintys, balsai galvoje, ar vaizdiniai.


Iš esmės, tai būdas kalbėtis su pačiu savimi, visiškai privačiai, saugiai, atvirai. Gali būti, kad tai vienintelis būdas, kaip tai galite padaryti (pabūti su savimi ir jaustis saugiai). Taip pat tai puikus priedas prie saviugdos, koučingo ar terapijos proceso.

Jei niekada to nedarėte, gali trukti laiko kol priprasite rašyti, tačiau kaip ir su viskuo – tobulumas ateina palaipsniui. Svarbu nekontroliuoti savo kalbos, emocijų. Ir jei nežinote ką rašyti, pradėkite: "Nežinau ką rašyti. Nu niekas neateina į galvą, atrodo, kad turiu tiek minčių, o jų nebeliko." 

Daugiausia galima išlošti žurnalinant - tiesiog būti savimi tokiu, kokiu norisi tą akimirką būti, būti atviru ir suprasti, kad niekas nevertins jūsų parašytų žodžių, minčių, jausmų, įvykių. Tam supratimui gali irgi prireikti laiko, kada suvoksite, kad esate čia tik su savimi. Jei reikia papildomo saugumo - vaisu, kad gali kas perskaityti tai ką rašote, rašykite rakinamame dokumente, nuosavame kompiuteryje, arba online žurnalinimo priemonėje. Aš naudoju 750words.com, bet pasigooglinus galima rasti ir kitų priemonių (gal kada reiks įvertinti, kas geriau). Jei rašote popierinį žurnalą, ir bijote, kad kas gali perskaityti - galite pragręžti skylę jame ir įdėti spynelę. Man truko metus, kol pradėjau rašyti tai ką tikrai noriu užrašyti, bei nebebijoti pats savo minčių, manydamas, kad jas gali kas perskaityti (kad ir aš pats :) ).


Žurnalinant galva atlaisvėja nuo nereikalingų minčių. Kartais atrodo, kad jos skraido kaip įkyrios musės ir niekada nedingsta. Kai jas – tas muses surašote ant popieriaus (jis gali būti ir skaitmeninis), pasikeičia perspektyva – atrodo, kad galva pasidarė švaresnė, o tai, kas sugulė ant popieriaus – "susidėlioja į lentynėles".

Taip, nuolat atlaisvinant galvą nuo neramių minčių ("musių"), galima pasižiūrėti į tas savo dalis, iš kurių mintys kyla. Tai gali būti prisiminimai, kurių šiaip neatsimenate, kažkada patirtos emocijos ir su jomis susieti įvykiai, kuriuos dabar iššaukia panašios situacijos. Gali būti ir atsiminimai, su kuriais nesisieja jokios emocijos, ir tik po to, užrašius mintis ir tasiminimą, gali kilti emocija su juo susijusi. Galimi scenarijai - labai įvairūs.

Jei ilgai rašote, galite pastebėti elgesio schemas, kurios kartojasi esant tam tikroms aplinkybėms ar apėmus tam tikram jausmui. Pavyzdžiui grįžus namo, būtinai įsijungti televizorių, nes kitaip apima nerimo jausmas. Arba to pačio žurnalinimo metu, jei apėmus nemalonioms emocijoms, patraukti link šaldytuvo.

Žurnalinimas, tai, galima sakyti, rašymo terapija, nes užrašydami tai kas svarbu, perkeliate jausmus ant popieriaus. O po kurio laiko, perskaitę, galite pažvelgti į juos iš šalies. Kartais gali atrodyti, kad tai ne jūsų rašyba (ypač, jei jau įpratote rašydami įsijausti). Taip pamatysite savyje kitokį žmogų, kuris jums gali pasirodyti kol kas nepažintas... ir tai gali būti jūsų tikrasis aš. Arba priešingai – pamatysite kiek netikro aš (gynybos) jumyse gyvena.

Mano nuomone, žurnalinimas, tai vienas iš pačių patogiausių, labiausiai prieinamų, ir paprasčiausių būtų prisikasti prie savo tikrojo aš. Tai trunka ilgai, bet jei darote tai nuosekliai, būdami atviri su savimi ir drąsūs, ilgainiui tai duos puikių rezultatų – labiau save pažinsite, todėl būsite laimingesni, sąmoningesni. 

2012 m. vasario 19 d., sekmadienis

Vidinis griovėjas


Ankstesniame blogo įraše kalbėjau apie vidinius gyventojus – vidinį kritiką ir čempioną. Tai dvi dalys, būdingos (beveik) mums visiems (kartais čempionas būna labai silpna dalis).

Šiandien noriu papasakoti apie dar vieną dalį, dažniausiai sunkiai pastebimą, tačiau labai intensyviai dalyvaujančią gyvenime. Tai vidinis griovėjas, sabotažininkas, naikintojas.

Greičiausiai pažįstate žmonių, kurie, atrodo, ką bedarytų, nuolat pakliūva į bėdą, jų gyvenimą puošia nesėkmių grandinė, juos, rodos, kas užkeikė nesėkmei. Tai jų pasąmonėje gyvenantis mūsų temos herojus.

Jo darbas padaryti taip, kad nepasiektume to, ko norime – tikslų, tam tikro elgesio modelio, būsenos, minčių, ar fizinės būklės, kurios lyg ir norėtume pasiekti. Jis daro viską, kad kuo labiau atitiktume lūkesčius tų, kurie mums įdiegė įsitikinimus, kad: negalime būti verti to, ko siekiame, turime jausti tuos jausmus, kuriuos mums kažkada įdiegė vaikystėje, turime elgtis taip "reikia", jauti tai ką "reikia jausti".

Šią dalį psichologai vadina introjektu. Tai kitų žmonių supratimai ir emocijos perteiktos mums taip, kad priimtume jas kaip savas. Pavyzdžiu galime imti "auklėjimą" kai tėvas mušantis vaiką sako: "Už tai kad tave dabar auklėju, turi man būti dėkingas." Žinoma, vaikas nebus dėkingas už fizinį smurtą! Tačiau vykstant disociacijai, ši trauma pasislepia, o į jos vietą atsistoja introjektas, kuris sako, kad už patiriamą iš tėvų smurtą, turi jausti dėkingumą.

Suaugęs šis vyras, prisimindamas vaikystę, sakys: "aš dėkingas, kad tėvas mane auklėjo." Ir tai sakydamas, jis jaus dėkingumą, jam atrodo – nuoširdų. Žinoma, ta dalis, kuri buvo nuslopinta – skriaudžiamas vaikas, niekur nedingo, ir duos apie save žinoti per pojūčius, obsesinį ar kompulsinį elgesį, neracionalias mintis, ar jausmus. Tačiau introjektas - įdiegtas jausmų modelis darys savo darbą.

Vidinis griovėjas veikia tam, kad sugrąžintų individą į nuolat vaikystėje patirtas, pažįstamas būsenas. Į tas, prie pastarasis pripratęs. Bet koks nuokrypis nuo normos, sužadina griovėją, ir šis skuba kuo greičiau pataisyti padėtį, grąžinti žmogų į tą padėtį, kurioj šis jau įpratęs būti, nors ji gali jam ir labai nepatikti.

Gerai apie introjektus yra pasakęs Daniel Mackler. Pasinaudosiu jo idėjomis. Introjektas, tai kaip parazitas, kuris padeda kiaušinius po oda, pavyzdžiui rankoje, auga, jis susipina su mūsų kraujotakos sistema, ir atrodo, kad tampa mūsų dalimi. Tačiau, tai nėra mūsų dalis. Tai – svetimas padaras. Ir tam, kad jo atsikratytume, mūsų laukia skausmingas procesas. Kurį laiką negalėsime visa jėga naudotis ranka, būsime silpni, prireiks fizioterapijos ir laiko, kad vėl galėtume naudotis ranka kaip anksčiau.

Griovėjai dažniausiai taip stipriai susipina su mūsų "tikruoju aš", kad yra sunkiai atpažįstami. Dažniausiai jie nekalba, arba kalba labai tylai ir retai, kaip pavyzdžiui kitos mūsų dalys – kritikai, ar čempionai. Jie veikia tyliai, nepastebimai, iš pasalų, ir nuosekliai planuodami mūsų nesėkmes.

Atsikratyti sabotažininkų sunku, tačiau įmanoma. Tam labai gerai padeda IFS (Internal Family Systems) terapija, leidžianti identifikuoti tą dalį sabotuojančią mūsų gyvenimą, ir sprasti, ką ji veikia mūsų sistemoje, ir kaip su ja "susikalbėti". Kai kurie terapeutai pataria būti kuo sąmoningesniems ir, kai introjektas pradeda veikti, tiesiog atšauti jam "Eik velniop! Atsiknisk!" ir pan...

Linkiu jums aptikti savo vidinius sabotažininkus ir susitarti su jais, kad nebegadintų jums tokio gyvenimo, kurio jūs nusipelnėte - lamingesnio :)

2012 m. vasario 14 d., antradienis

Valentino dienos proga...

Galvojau, kad Valentino dienos proga reikia parašyti kokį rašinį apie meilę. Šiek tiek parašiau... ir supratau, kad noriu pasakyti tik tiek, todėl visa kita - ištryniau:

Mano akimis, meilė yra malonus jausmas, nevalingai kylantis, kaip atsakas į kito žmogaus dorybes ir vertybių sistemą.

Meilė nėra: persidengiančios dviejų žmonių iliuzijos, meilė sugalvotoms dorybėms ir vertybėms (nes nedrąsu pasakyti sau, kad mylimas subjektas jų neturi), seksualinis potraukis nepažįstant žmogaus, o juo labiau "meilė" neegzistuojantiems objektams.

Visa kita puikiai aprašęs mano draugas Darius, savo blog'e.

2012 m. vasario 11 d., šeštadienis

Mano vertybių kompasas

Nutariau, kad reikia parašyti apie savo vertybes, tai kas man svarbu ir reikšminga mano gyvenime, ir kuo aš stengiuosi vadovautis priimdamas vieną ar kitą sprendimą ar žmogų į savo gyvenimą.

Ar visada elgiuosi pagal savo vertybių sistemą? Tikrai ne, nes nesu tiek sveikas, kad galėčiau nenukrypstamai jų laikytis. Be to būna gyvenime situacijų, kai aplinkybės to neleidžia (čia turiu omeny visokius LifeBoat scenarijus). Tačiau, jei žinau kokios jos, jei žinau kas man svarbu - galiu lengviau susiorientuoti, kaip man elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Man atrodo, kad vertybės - kaip ant kompaso nurodytos žymos, o kompaso rodyklė - mano dabartinis elgesys. Jei matau, kad elgiuosi ne pagal savo pasirinktą kryptį, galiu keisti savo veiksmus, elgesį ir judėti ta kryptimi, kurion norėčiau eiti, vadovaudamasis vertybių sistema.

Remdamasis, taipogi, savo vertybėmis, galėsiu geriau pasirinkti žmones, kuriuos noriu turėti savo gyvenime - tuos kurių vertybių sistema artima su manąjai.

Kokią kryptį noriu savo kompasui užduoti? Pagrindinis tikslas - laimė. Gyventi gyvenimą, kuriame aš būčiau laimingas.

O dabar vertybės...
  • Drąsa.
    Tai drąsa būti savimi, pripažinti sau savo jausmus, būti atviru su savimi, drąsa būti atviru su kitais žmonėmis.
  • Laisva valia.
    Supratimas, kad viskas vyksta gyvenime tik dėl to, kad aš pasirenku tai laisva valia, savanoriškai. Supratimas, kad gyvenu tokį gyvenimą, kuriame nesu priverstas elgtis pagal aplinkybes, bet tokį, kokį pasirenku pats.
  • Sąžiningumas.
    Pirmiausia gebėjimas būti sąžiningu su savimi, turėjimas drąsos būti atviru su savimi. Po to, jei jau esi sąžiningas su savimi, lengviau būti sąžiningu su kitais.
  • Empatija.
    Gebėjimas suprasti tai, ką jaučia kiti žmonės, empatizuoti jiems. Gebėjimas suprasti juose tai, ko kartais jie ir patys apie save nesupranta. 
  • Spotaniškumas.
    Būti spontanišku, elgtis ir jaustis laisvai įvairiausiose situacijose, net kai atrodo, kad tai neįmanoma. 
  • Tiesa ir mokslinis principas.
    Mokėjimas panaudojant mokslinį principą ir logiką daryti sprendimus. Gebėjimas objektyviai pamatyti savo klaidas ir jas koreguoti, atsiribojant nuo doktrinų, įsitikinimų, dogmų.
  • Jaumingumas.
    Savo emocijų pripažinimas, drąsa jas jausti, ir išreikšti. 
  • Laisva rinka.
    Supratimas, kad tik savanoriški ir abipusiai naudingi mainai gali būti produktyvūs. Visa, kas grindžiama prievarta ir apgavyste, man nėra savanoriški santykiai.
  • Finansinė nepriklausomybė.
    Finansinių įsipareigojimų neturėjimas, gyvenimas turint finansinių išteklių ilgesniam laikui, nei objektyviai įvertinta gyvenimo trukmė. 
  • Valdžios ir prievartos nebuvimas
    Viskas, kas grindžiama autoritetu ir prievarta, nesuderinama su laisva valia, tiesa, laisva rinka, kūrybiškumu.
  • Sveikata.
    Buvimas sveiku fiziškai ir emociškai. Išsimiegojimas, sveika mityba, normalus fizinis krūvis, savityra ir saviugda. 
  • Kūrybiškumas.
    Požiūris į iškylančius klausimus, ar kliūtis kūrybiškai, nestandartiškai ir atvirai. Naujų kelių, metodų, dizainų, technikų išbandymas.
  • Asmenybės tobulėjimas.Nuolatinis savojo aš auginimas - mokantis, pažįstant save, savo jausmus ir santykį į pasaulį.
  • Klaidos. (Papildyta)Aš manau, kad galėjimas klysti ir gebėjimas mokytis iš savo klaidų - dar viena didelė vertybė. Didžiąją gyvenimo dalį pragyvenau bausdamas save už klaidas, kai tuo tarpu - tai buvo didžiausios dovanos :)
  • Smalsumas. (Papildyta)
    Domėjimasis aplinka ir savimi. Natūralus noras pažinti ir suprasti, nevertinant pagal nuostatas ar įsitikinimus.
Rašydamas žinojau, kad kai kurios jų šiandieną yra priešingoje mano kompaso rodyklei pusėje. Tačiau aš labai noriu ir dėl to renkuosi gyventi gyvenimą tokį, ir su tokiais žmonėmis, kad mano kompaso rodyklė stabiliai būtų nukreipta mano vertybių kryptimi. Pagrindine, Laimės kryptimi.

2012 m. vasario 8 d., trečiadienis

Kas atsakingas už jūsų emocijas (nuoroda)

Tęsiant temą apie emocijas - naujas mano straipsnis eitne.lt portale.


Nuoroda čia.

2012 m. vasario 4 d., šeštadienis

Vidinis kritikas ir vidinis čempionas


Tęsiame toliau apie gyventojus mūsų viduje. Šį kartą - truputį plačiau apie vidinį kritiką ir čempioną. Tai du, priešingo poliariškumo, jūsų vidaus gyventojai, kiekvienas turintis savo paskirtį.

Kritikas. Tai jus teisiantis, moralizuojantis ir „parodantis vietą“ vidinis gyventojas. Mūsų tikrasis aš nesupranta, ką reiškia „būti blogam“. Toks supratimas įgyjamas augant, stebint aplinkinių ir savo reakcijas į įvairias situacijas. Augant sveikoje aplinkoje, vidinis kritikas išmoksta situacijas, kurios prieštarauja mūsų moraliniam kompasui ir, per nerimą, signalizuoja, kad mūsų elgesys kelia pavojų mūsų saugumui.

Didžiąją laiko dalį turėtume tiesiog gerai jaustis su savimi. Tai natūraliai įgimta savybė – pagarba savo tikrajam aš, kitaip tariant savigarba. Gerai jaustis, nereiškia kad neturėtume jausti kitų jausmų (kaip sakiau kritikas signalizuos jei elgsimės nemoraliai).

Savigrauža, savęs kaltinimas, į save nukreipta agresija – kritiko, įdiegto per traumas, kuris neturi nieko bendra su mūsų tikruoju aš, darbas. Kaip rašiau, laikui bėgant mūsų viduje atsiranda įvairių dalių (gyventojų), tad ir kritikų dažniausiai būna ne vienas. IFS (Internal Family System – angl.) psichoterapijos pakraipos specialistai teigia, kad pagrindiniai kritikai yra septyni.
  • Perfekcionistas – visa, ką darote, šis kritikas verčia jus daryti taip tobulai, kad atlikus darbą niekam nekiltų abejonių, kad jūsų darbas geriausias, ar pasiekimai didžiausi.
  • Kaltintojas neleidžia pamiršti to, ką bloga padarėte praeityje. Už tai, kad taip padarėte, jis neleidžia jums išlaisvinti iš kaltės ir pareigos jausmo. Šį kritiką dažniausiai suformuoja kilmės šeima ar kultas (kultūra).
  • Sabotažininkas rūpinasi, kad nepatektumėte į situacijas, kuriose gali tekti rizikuoti. Jis sabotuoja jūsų pasitikėjimą savimi, taip pasirūpindamas, kad liktumėt mažas, nepastebimas žmogutis, kuris nebus įskaudintas ar atstumtas.
  • Naikintojas – pats nuožmiausias ir sunkiausiai sukalbamas kritikas, stengiasi, kad jūsų tikrasis aš negyventų. Jo dėka jaučiatės „gyvenimo klaida“, neverti būti, neverti apskritai nieko. Jis sako: „saugiau nebūti, negyventi“.
  • Formuotojas pasistengia, kad atitiktumėte standartą suformuotą visuomenės, šeimos ar kulto (kultūros). Kiekvienas laisvos valios daigas ar saviraiškos forma, šiam kritikui – iššūkis ir grėsmė, nes jei neatitiksite suformuotos normos, jums gresia nemalonumai.
  • Darbdavys primena jums, kad turite nuolat dirbti, kitaip jūsų savivertė bus žema. Nuolat spausdamas dirbti, darbdavys dažnai skatina kitas dalis atidėlioti ar priešintis, taip nuolat šokinėdamas nuo vieno kraštutinumo prie kito.
  • Kontrolierius valdo jūsų valgymo, svaiginimosi, seksualinio gyvenimo, azarto impulsus. Dažniausiai jis veikia priešpriešoje su jūsų dalimi, piktnaudžiaujančia minėtais impulsais. Jis stengiasi visais būdais sulaikyti juos nuo „nutrūkimo nuo grandinės“.

Čempiono paskirtis – jus ugdyti, palaikyti ir neleisti išvešėti kritikui. Kai kritikas persistengia, čempionas gali jums pasakyti: „Viskas gerai, tu esi gera(s) toks koks esi!“ Jei vaikystėje patirtos traumos nedidelės, tikrojo aš užtenka palaikyti savigarbai, ir čempiono, kaip atskiros dalies, nereikia.
Jis turi atsirasti ir pradėti veikti tada, kai kritikai perima valdžią į savo rankas, neleisti jiems užvaldyti emocijų ir minčių. Deja, dažniausiai čempioną reikia išsiugdyti po to, kai kritikai jau „įleido šaknis“, ir dėl jų gyvenimas tapo be džiaugsmo ir pasitenkinimo. Gera žinia ta, kad jį galima išugdyti mumyse visuose ir prie jo galima prieiti, bei jį ištreniruoti dirbant su savimi savarankiškai, ar su specialisto pagalba.

Šaltiniai:
Self Therapy - Jay Earley, PhD
Exploring Your Own System – Derek P. Scott
Healing Your Emotional Self - Beverly Engel