Kiekvienas rytas – varginanti kova su savimi. Skamba žadintuvas, po trijų bandymų praplėšti akis išsiritu iš lovos. Kaip praeina rytas – nepamenu, dar miegu. Atsibundu tik automobilių kamštyje. Važiuoju į darbą, nuo kurio pavargau, dar neįžengus pro duris. Jis man suteikia galimybę uždirbti, todėl turiu eiti, turiu būti kaip visi. Diena stumiasi vangiai. "Ką aš čia veikiu???" – klausiu savęs beveik kiekvieną dieną. Norėčiau daryti kažką kito, tačiau nežinau ką. Beveik fiziškai jaučiu, kaip besiplečianti tuštuma vos padidėja. Laukiu kol ateis vakaras, ir galėsiu eiti... Eiti kur?
Reiktų sugalvoti ką nors naujo – viskas jau atsibodę arba per brangu. Man patinka pramogos – jos nors trumpam leidžia pamiršti tą tuštumą, kurioje skendžiu dienų dienas, įsitraukti ir trumpam pamiršti tas pačias mintis besisukančias galvoje nuolat, neleidžiančias užmigti vakarais. Patinka kinas. Jame aš užsimirštu visiškai. Porą valandų galima pagyventi kitų žmonių gyvenimais ir nuotykiais. Vakarėliai taip pat patinka – esu juokingas bičas, moku pralinksminti kitus, ir tada atrodo, kad trumpam pagyvenu. Dar patinka pirkti. Nusipirkęs kažką naujo (daiktą, verslą, įspūdį) jaučiuosi vertingesnis. (Juokinga – tarytum tai, ką turiu, pridėtų vertės mano asmenybei.) Patinka... Tai kas man patinka, džiaugsmo suteikia trumpam.
Tą džiugesio kibirkštį, kuri truko rodos akimirką, pasiglemžia pilka tuštuma. Ir aš vėl užduodu sau klausimą: "Ką aš čia veikiu???". Tuštuma manyje didėja, o kibirkštys, tie mažyčiai gyvenimo intarpai, darosi vis blausesni ir trumpesni.
Rodos pragyvenęs trisdešimt su virš metų, turėčiau suprasti ko noriu, džiaugtis pasiekimais, šeima, įgyta patirtimi. Bet nesidžiaugiu. Kalbant visiškai atvirai, – didžiąją laiko dalį man liūdna ir tuščia. Nežinau, ką daryti, kad tai pasikeistų, dėl to darosi dar liūdniau. Liūdesys dar pagilina tą pilką, dažnai visaapimantį tuštumos jausmą. Kalbant klinikiniais terminais – man depresija.
Taip aš gyvenau ilgą laiką.
Aš depresiją suprantu kaip ženklą keistis. Postūmį ištrūkti ir pradėti gyventi iš tikro.
Yra tik du keliai iš depresijos, abu juos išbandžiau.
Pirmasis – disociacija. Apie ją jau rašiau. Galima tiesiog užsimiršti, nebekreipti dėmesio į save. Egzistuoti, bandant savo gyvenime sukurti kuo daugiau kibirkščių. Galima disocijuotis alkoholiu, medikamentais, narkotikais, pramogomis, darbu...
Disociacija tai siena, atskirianti mūsų gyvenimą nuo tikrojo Aš. Galima gyventi nuolat ją statant, pataisant ir pagražinant, bėgant nuo tuštumos ir liūdesio. Yra ir kitas kelias – galima tą sieną ardyti, kad pagaliau pažintumėte tikrąjį Aš, užpildantį ir darantį mus laimingais.
Supratau, kad šio kelio gale tiesiog tapsiu zombiu – gyvu mirusiuoju, be sielos, be prasmės, be nuovokos, be savasties, gyvenančiu pagal kitų taisykles ir kitų gyvenimus. Jis lengvas, tačiau man netiko.
Antrasis kelias – savęs pažinimas. Jis gerokai sunkesnis nei pirmasis. Reikėjo nugriauti taip ilgai, visą gyvenimą, statytą disociacijos sieną. Tai skausminga, keista, nejauku – juk griaunu tai, ką pats stačiau, tai kas mano paties viduje. Kartais net pagalvodavau, kad ta siena – aš pats, kad aš – tai tas mitas, įvaizdis, kurį apie save susikūriau, kad pabėgčiau nuo tuštumos ir liūdesio, nuo depresijos. Truputį gaila tik vieno, – kad žmonės parodę, jog galima gyventi kitaip, į mano gyvenimą atėjo gerokai vėliau nei norėčiau, atėjo kol dar nebuvau pridaręs tiek daug ir tokių skausmingų klaidų.
Šiuo keliu eiti vertėjo, juo ir tebeeinu. Tuštumą užpildo prasmė. Nenorą gyventi keičia troškimas būti. Liūdesys dabar nebe priešas. Svarbiausia, kad supratau, jog aš galiu tiesiog gyventi ir būti laimingas, būdamas netobulas, galėdamas suprasti kas su manimi vyksta ir ką aš iš tikro jaučiu. Pagaliau mano gyvenime atsirado gerokai daugiau ramybės.
Visi galime rinktis. Galite rinktis ir jūs. Aš linkiu, kad kuo daugiau žmonių pasirinktų kelią į tikrąjį Aš – nelengvą, bet padedantį tapti savimi. Kelią, būti laimingu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.