Bauginantys pokyčiai – pasipriešinimo įveikimas

Dirbdamas su klientais ar tiesiog bendraudamas su žmonėmis, siekiančiais patirti pozityvių pokyčių  gyvenime per saviugdą ir savityrą, susiduriu su klausimu: "Kaip man reikės daryti tai, kas atrodo neįmanoma?" arba "Aš neturiu jėgų priimti tokį sprendimą." Žodis neįmanoma dažnai slepia tai, ko savo dabartinėje situacijoje ar būsenoje žmogus negali įsivaizduoti, o jei ir įsivaizduoja, tai jam atrodo, kad tas pokytis toks siaubingas, jog nevertas tų pastangų, kurias žmogus deda tam, kad gyvenimas pasikeistų. Dažniausiai tai siejasi su disfunkciniais santykiais bei žalingais įpročiais (kylančiais iš priklausomybių), tačiau galimas ir platesnis sąrašas, kurį pateikiu žemiau:

• disfunkcinių santykių nutraukimas (su tėvais, sutuoktiniu, draugais, artimaisiais, darbdaviais);
• įpročio (dažnai susijusio su priklausomybe) atsisakymas (valgyti saldumynus, rūkyti, išlaidauti ir t.t.);
• pasikeitę gyvenimo sąlygos (ne toks komfortiškas gyvenimas, gyvenamosios vietos pakeitimas);
• jausmų pasikeitimas (tikrųjų jausmų pripažinimas, pavyzdžiui vietoje prisirišimo – pyktis);
• įsitikinimų pasikeitimas (nepagrįstų įsitikinimų pakeitimas logiškais);
• sėkmė profesiniame ar asmeniniame gyvenime.

Kodėl atrodo, jog tai, ko norėtume pasiekti ir kas objektyviai būtų geras pokytis gyvenime, mums rodosi nepasiekiama ir baugina? Yra kelios galimos priežastys.

Nerimą kelianti nežinomybė. Mūsų įprastas gyvenimas, nors ir nepatogus, puikiai mums pažįstamas,  tuo tarpu pokytis ir kelias iki jo – ne, todėl tai kelia nerimą. Kuo tikslas toliau nuo mūsų įprasto gyvenimo, tuo daugiau nerimo jis kelia.

Pavyzdžiu galime paimti disfunkcinius santykius (itin dažną problemą). Jei santykiai nevertingi, reiktų bent jau pakeisti jų dinamiką (bendravimo būdą), o dar geriau – tiesiog juos nutraukti. Tačiau nutraukti santykius su, tarkim, smurtaujančiu sutuoktiniu, gali būti labai sunku, nes iš anksto (sąmoningai ar pasąmoningai) žinome, kaip į mūsų poelgį reaguos aplinkiniai, žmogus, su kuriuo tuos santykius nutraukiame, ir, žinoma, kaip dėl jų reakcijos jausimės mes. Tai skatina mus vengti to, kas iš tikro būtų labai naudinga. Apmąstymai apie tai, "kas būtų jeigu būtų", sukelia daug minčių ir jausmų. Įsivaizduojama, kaip tokioje situacijoje reikės įveikti kilusį stresą, tai kelia dar daugiau baimės ir nerimo. Imant tą patį pavyzdį, santykių nutraukimas su sutuoktiniu gali sąlygoti finansinį nepriteklių, prarastą ryšį su draugais ar artimais žmonėmis, pasikeitusius santykius su vaikais – ir vėl susiduriama su nerimą keliančiomis mintimis.

Manymas, kad pokytis įvyks vien valios pastangomis. Būdami dabartinėje būsenoje manome, jog tam, kad galėtume pasiekti pokytį, turėsime pasitelkti labai daug valios pastangų. Apskritai, dauguma mano, kad tokie pokyčiai ar sprendimai galimi vien valios pastangomis, o iš gyvenimo patirties žinome, jog jų neužteks pokyčiui išlaikyti ilgą laiką. Taigi, pasekmės atsisuks prieš mus – jausime pažeminimą, gėdą, pasikeis santykiai su susijusiais žmonėmis. Tęsiant pavyzdį, santykių nutraukimas baugina, nes  disfunkciniai santykiai grindžiami subjektyviomis vertybėmis. Sutuoktinis smurtauja, tačiau jis sako, kad myli, po smurto protrūkių atsiprašinėja, kurį laiką "viskas būna gerai". Taigi, šiuo atveju manoma, kad valios pastangomis reiks atsisakyti menamos "meilės", be kurios bus sunku išgyventi. Kitas tinkantis pavyzdys – pozityvūs pokyčiai, tarkim reguliarus sportavimas. Manymas, jog reguliariai sportuoti reikės labai daug valios, ir kad jos neužteks. Taigi, kad išvengtų gėdos, kitų vertinimo, pajuokų, žmogus geriau renkasi nesikeisti, gyventi įprastai ir susitaikyti su žala, kurią jis patiria ar sukelia sau nesikeisdamas.

Vizijos trūkumas arba neturėjimas. Retesnė priežastis, tačiau pasitaikanti, jei norintis savo gyvenimą pakeisti žmogus nežino, kaip jo gyvenimas (būsena, jausmai, mintys, aplinka) pasikeis įvykus pozityviam pokyčiui. Tokios vizijos neturėjimas mažina motyvaciją keistis ir skatina rinktis kelią, kuriame mažiau nerimo, ir nėra pasipriešinimo – jau pažįstamą gyvenimo būdą.

Nesąmoningas pasitenkinimas esama situacija. Žmogui, norinčiam pokyčių, gali atrodyti, kad tai, kas vyksta jo gyvenime "nėra taip jau blogai", jis jaučia diskomfortą dėl to, kas vyksta, tačiau tas diskomfortas toks menkas, kad bet kokios pastangos jį pakeisti atrodo labai didelės. Tai labai stipriai siejasi su nežinomybės baime. Kuo nežinomybės baimė didesnė, tuo didesnis, atrodo, komfortas, ir priešingai – jaučiant didesnį nepasitenkinimą esama padėtimi, atsiranda daugiau motyvacijos keisti tai, kas jį sukelia. Kalbant apie jau minėtus pavyzdyje disfunkcinius santykius, kuo labiau disocijuotas žmogus, tuo mažiau jis pastebi tai, kas jo gyvenime kelia grėsmę. Šiuo atveju sąmoningas žmogus tokių santykių net nepradėtų, mažiau sąmoningas – stengtųsi iš jų ištrūkti, o nesąmoninga – juos vertintų. 

Kaip įveikti tą pasipriešinimą sukeliančias priežastis? Pirmiausia reiktų suprasti, kad pokyčiai saviugdoje vyksta palaipsniui. Nėra stebuklingos piliulės ar metodo, padedančio per akimirką įveikti tai, ką per dešimtmečius jūsų sąmonėje ir pasąmonėje suformavo gyvenimo aplinkybės. O jei kas sako, kad toks metodas yra (būrėjai, religijų atstovai, mokytojai, guru, net kai kurie "psichinės sveikatos specialistai") – meluoja jums. Taigi, svarbių sprendimų negalėsite priimti tol, kol nebūsite jiems pasiruošę. Tai nereiškia, kad sprendimo nereiktų priimti niekada. Tai reiškia, kad kai priimsite jį, tai padaryti jums nebus taip sunku, kaip atrodo šią akimirką.

Kita klausimo dalis – iš kur rasti savyje tiek valios, kad būtų galima pasiekti norimą sprendimą ar pokytį? Tam reikės valios pastangų, tačiau ne tiek daug, ir jos išsidėstys per tam tikrą laiką. Kelias iki minėtų pokyčių einamas nedideliais nuolatiniais žingsneliais, kurių dėka tapsite tiek sąmoningi, kad atėjus laikui sprendimas atrodys savaime suprantamas ir o pokyčiai būtini. Kylantis nerimas ar baimės bus gerokai mažesni, suprantami ir įsisąmoninti, o diskomfortą persvers pozityvios pokyčio ir / ar sprendimo pasekmės. Taip, tikrai reikės išeiti iš komforto zonos, kaip ir einant pakeliui norimo pokyčio,  kitaip neįmanoma emociškai augti ir bręsti, tačiau su šiuo diskomfortu gebėsite susidoroti savarankiškai ar su palaikančiojo pagalba.

Siekiant sąmoningumo, išsivaduojant iš disociacijos ir traumos gniaužtų, kartu aiškės ir vizija, kaip atrodys gyvenimas po to, kai pokytis, dabar keliantis tiek nerimo ir baimės, įvyks.

Mes nežinome, koks bus mūsų Aš, kai nukeliaus iki norimo pokyčio ar kai reiks priimti gyvenimą į gera pakeičiantį sprendimą. Tačiau kai mūsų tikrasis Aš bus pasiruošęs tai padaryti (nutraukti disfunkcinius santykius, atsisakyti mus žalojančio įpročio ar pasiekti ilgai užsibrėžtą tikslą), sužinosite apie tai pirmieji!

Ar Naujieji tikrai bus Laimingi? (Nuoroda )

Dalinuosi nuoroda į mano straipsnį portale šeimoms eitne.lt.

Psichokoučingas

Intensyvių darbų ir konsultacijų tarpe vis pagalvodavau apie savo konsultacinę veiklą – ką aš darau? Kaip tai pavadinti? Nei vienas iš jau esančių pavadinimų jai netinka.

Galvoje jau kuris laikas sukasi pavadinimas psichokoučingas, mat tai, ką konsultacijų metu veikiame su klientu, remiasi dauguma koučingo (konsultuojamojo ugdymo, anot kalbininkų) principų, tačiau nėra koučingas. Kai kurie principai, kuriais remiuosi konsultuodamas, skiriasi nuo koučingo ir gali priminti psichoterapiją. Tačiau tai nėra ir psichoterapija. Tai – abiejų dalykų mišinys, taip ir nusprendžiau sukurti šį pavadinimą.

Taigi, psichokoučingo principai:

1. Kiekvienas žmogus turi neatskleisto emocinio ir intelektualinio potencialo.
   Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus gali augti tiek emociškai, tiek intelektualiai – išmokti naujų dalykų, geriau priimti save, išaugti iš traumų. Šis principas remiasi neuroplastiškumu, bei žmogaus gebėjimu mokytis visą gyvenimą.
2. Žmogus elgiasi pagal optimalų, susiformavusį elgesio modelį. T.y. jis viską daro taip gerai, kaip tik geba tai padaryti šią akimirką. Pakeitęs įsitikinimus, tapęs emociškai brandesniu žmogus gali pasiekti daugiau, nei iki tol.  
   Konsultavimo metu vienas tikslų – parodyti dabartinį žmogaus elgesio ir emocijų santykį su objektyvia realybe ir su pačiu žmogumi, padėti pamatyti save tarytum iš išorės, kaip veidrodyje. Šio principo pagrindas – žmogaus negebėjimas suprasti savo jausmų ir minčių, kylančių dėl konsultacijos metu turimų traumų, trūkstamų žinių ar klaidingų įsitikinimų.
3. Traumuojantys praeities įvykiai gali įtakoti tai, kaip žmogus dabar jaučiasi ir ką geba. Pakeitęs su jais santykį (išsprendęs traumas), žmogus atsiskleidžia, tampa brandesne asmenybe, taip įgydamas dar platesnes galimybes ir dar daugiau potencialo.
   Principas grindžiamas tuo, jog praeityje įvykusios traumos įtakoja tai, kaip žmogus dabar masto, ką jaučia, kokius įsitikinimus turi. Traumas išsprendus, pasikeičia žmogaus emocijos, ankstesni įsitikinimai bei mintys, santykis su savimi ir kitais. Toks žmogus turi mažiau iracionalių įsitikinimų, yra efektyvesnis siekdamas savo tikslų, objektyviau vertina aplinką, yra empatiškesnis ir laimingesnis. 
4. Tik pats žmogus gali atskleisti savo emocinį ir intelektualinį potencialą. Kišimasis į šį procesą trukdo jam tai padaryti.
   Žmogus geriausiai žino apie save, savo praeitį, jausmus, poreikius, todėl geriausiai gali sau padėti. Konsultanto pagalba – atspindėti klientui jo emocijas, aptarti jų kilmę (racionalią ar kylančia iš traumų), padėti pačiam žmogui atsakyti sau į kylančius klausimus. Tai padaroma sukuriant saugią aplinką, kurioje klientas gali visiškai atsiverti, nėra kritikuojamas už tai ką jaučia, kaip elgiasi ar ką galvoja, yra skatinamas būti sąmoningu save tyrinėjant.

Pagrindiniai psichokoučingo skirtumai nuo kitų ugdymo būdų, jis skiriasi nuo:

• Psichoterapijos.
  Psichoterapija yra orientuota į praeities įvykius ir priežastis, dėl kurių klientas turi problemą, paskatinusią kreiptis į terapeutą. Labai dažnai psichoterapijoje laikomasi konkretaus formato, procesui vadovauja terapeutas, ne klientas.
  Psichokoučingo atveju taikomas holistinis požiūris (žvelgimas į visumą) – tai, ko nori pasiekti žmogus, greičiausiai bus įtakojama praeities, tačiau klientas renkasi, kaip jis nori siekti užsibrėžtų tikslų – išspręsdamas savo traumas ar ne, renkasi galimą sprendimo kelią, techniką, tempą.
• Mokymų ir mentorystės.Mokymų ir mentorystės atveju žmogus gauna žinių ir technikų iš savo mokytojo arba mentoriaus. Ilgainiui mokinys įgauna tas žinias, kurias turi mentorius ar mokytojas ir gali tapti į jį panašus.
  Psichokoučingo tikslas padėti atsiskleisti unikaliai kliento asmenybei, užaugti klientui emociškai ir intelektualiai, padėti pasekti užsibrėžtų tikslų; unikaliu, kliento pasirinktu keliu, o ne perduoti tik tai, ką konsultantas žino.
• Draugystės.
  Draugystė – dviejų žmonių santykiai, kuriuose jie abu siekia maloniai praleisti laiką.
  Psichokoučinge kliento ir konsultanto santykis orientuotas į maksimalią naudą klientui. Šiuo atveju, klientas tarytum turi nuoširdų, sąmoningą, atvirą, empatišką, logišką draugą, tačiau tai – vienpusis ryšys, konsultantas iš šio santykio negauna to, ką gauna klientas.

Darbas su klientais Psichokoučinge remiasi į keletą esminių elementų.

• Kliento saugumą.
  Sukuriama saugi bendravimo terpė – erdvė ir laikas, kur klientas gali jaustis visiškai saugiai. Jis gali visiškai laisvai išreikšti savo jausmus, mintis, idėjas, fantazijas, tikslus. Konsultacijos metu klientas nekaltinamas, neignoruojamas, nebaudžiamas, nenuvertinamas, jam nenurodinėjama, nepriekaištaujama, jis neskaudinamas, iš jo nesityčiojama, jis neužgauliojamas, nepuolamas...
• Empatiją klientui.
  Klientų jausmų supratimas, yra esminė ryšio užmezgimo su savimi pačiu dalis, be kurios emocinis potencialas negali būti išlaisvinamas. Tokiais atvejais, kai klientui trūksta empatijos sau, šią rolę prisiima konsultantas. Tai vyksta iki tol, kol klientas pats šią rolę perima iš psichokoučerio.
• Kliento ir konsultanto ryšį su objektyvia realybe.
  Turimi klaidingi įsitikinimai (traumų pasekmės), iš kurių kyla iracionalūs jausmai ar jausmų nebuvimas, trukdo atsiskleisti klientui emociškai ir intelektualiai. Kuriant sąsajas su realybe, psichokoučingas remiasi moksliniu principu ir logika, kurių pagrindu galima nustatyti, racionalias ir iracionalias emocijas, klaidingus ir apribojančius įsitikinimus.

Visa tai susiveda į konsultavimą, kurio metu klientai gali pasiekti savo užsibrėžtų tikslų, geriau pažinti save, pradėti gyventi laimingesnį gyvenimą. Kaip vyksta darbas, jau esu rašęs ankstesniame įraše.

Kilo klausimų, idėjų – lauksiu komentarų!