Saviugda „sunkiai“ ar „lengvai“. Apibendrinimas

Tęsdamas mintis apie „jei lengva, darai tai neteisingai“ ir „jei sunku tai dar nereiškia, kad darai tai teisingai“, noriu apibendrinti visa, ką jau rašiau, ir padėti suprasti kokią poziciją siūlau. Deja, ne visi komentarai ar paklausimai matyti bloge. Vienus klausimus gaunu tiesiogiai iš klientų, kitus – pokalbiuose su draugais ir pažįstamais, ar tiesiog per Facebook.

Apibendrinant galima sudėti viską į keletą paprastų klausimų:

„Jei mums nėra sunku, ar tai reiškia, kad mes kažkokie nevykę ar blogesni, o gal geresni? Ar visą gyvenimą reikia kad būtų sunku ir kam vargintis ir ieškoti problemų lygioje vietoje?“

Norėčiau pasielgti, kaip su klientais – atgręžti klausimus jums, skatindamas pagalvoti: „Apibrėžk, ką tau reiškia geresnis ar blogesnis? Kodėl manai, kad „sunku“ – vien nemalonūs pojūčiai? Kaip tu įveiki iššūkius, kuriuos išsikeli sau, ar juos tau iškelia gyvenimas?“

Dalindamasis mintimis ir idėjomis nenoriu jų primesti kitiems (jums). Tai jūsų gyvenimas ir galite gyventi jį kaip tik norite. Man gera, jei tame, kuo dalinuosi, randate sau įkvėpimo, idėjų, tinkamų technikų, ar priešingai – kyla pasipriešinimas, nesutinkate su manimi ir tai panaudojate savo įsitikinimams sutvirtinti ar juos kvestionuoti. Jei taip yra, tikiuosi daviau kažką naudinga. Klausimai jus užkabino ar kilo minčių? Pabūkite su tomis idėjomis, gal atrasite ką naujo.

Dabar išdėstysiu tai, ką norėčiau apibendrinti.

Svarbiausia – renkatės jūs. Jei jūsų gyvenimo rezultatai tenkina, ir nenorite nieko keisti – puiku! Nieko ir nekeiskite. Jei manote, kad nereikia kelti sau iššūkių ir jūsų gyvenimas geras be jų – nuostabu, reiškia jūs jau pasiekėte ko trokštate. Bet... kodėl tada vis dar skaitote? Jei skaitote ir manote, kad asmenybė, kuria esate, dar gali patobulėti – ryžkitės pokyčiams, jei to dar nepadarėte. Tačiau žinokite, matomų ir reikšmingų rezultatų rezultatų galima pasiekti tik ilgalaikių pastangų dėka. Nežinau nei vieno garsaus ir sėkmingo žmogaus, kuris rezultatų gyvenime būtų pasiekęs neprisiimdamas iššūkių ir nedirbdamas. Norint ką nors gauti, reikia duoti mainais – norint gauti asmenybės pasiekimų, reikia duoti pastangų.

Noriu priminti, kad ankstesniuose įrašuose iš esmės kalbėjau apie saviugdos ir savityros procesus. Nors kai kurios metaforos pasiskolintos iš kitų sričių (pvz. bėgimo) ir jos pritaikytos saviugdai ir savityrai, jas galima taikyti ir kitoms gyvenimo sritims.

Dabar trumpa istorija.

Man baisu. Jau seniai nebuvo taip baisu. Širdis daužosi, akys išplėstos. Būdamas penkerių dar nežinau kas yra adrenalinas moksliškai, tačiau jis liejasi per kraštus. Skauda nubrozdintus ranką ir kelį, o per skruostus rieda viena kita ašara. Norėčiau pabėgti iš čia, mesti viską. Gal kažkiek gėda, kad taip ir neišmoksiu važiuoti dviračiu ir pikta... Taip, dviratis man varo neviltį ir pyktį, kita vertus – nenoriu atsilikti nuo draugų. Vis matau, kaip jiems smagu. Ir aš noriu važinėtis taip, kaip jie, todėl vėl užsikeberioju ant man per didelio dviračio, apsižvalgau ar niekas nemato mano nesėkmių ir tęsiu. Dar po keleto nesėkmingų bandymų, pagaliau man pavyksta – vieną, antrą trečią kartą pavažiuoti tiesiu keliuku ir nenukristi, dabar beliko išmokti pasisukti...

Man baisu. Prieš akis didžiulė nuokalnė, o takelis jau išvažinėtas anksčiau už mane numynusių varžybų dalyvių. Dabar, arba niekada – jei pasiduosiu, nebeturėsiu jėgų ir pasitikėjimo įveikti likusių trisdešimties kilometrų. Matau, kaip kiti nulipa ir vedasi dviračius, o labiau patyrę – leidžiasi ant jų. „Bala nematė“ – pagalvoju, paminu ir įgaunu pagreitį. Ties nuokalnės apačia, prie pat purvyno akies krašteliu dirstelėju į spidometrą. 50,2 km/h. Jaučiu kaip galinis ratas čiuožia pats sau, mintyse projektuoju, kur reiks „nusileisti“ man, o kur dviračiui. Nežinau kaip, bet išsilaikau ir dabar jau minu tokio pat statumo įkalnėn. Šalia važiuojantis dalyvis šypsodamasis pasidalina įspūdžiu: „That was a trick!“. Persimetame dar keliomis frazėmis ir tęsiame. Užmynęs į viršų, vos pakvėpuoju ir norėčiau kristi čia pat, ant žolės, palaukti kol mane „surinks“ pagalbos tarnyba, bet prisimenu nuokalnę, jau nuvažiuotus beveik šešiasdešimt kilometrų, ir noras įveikti trasą persveria nuovargį. Judu toliau.

Šias istorijas skiria 32 metai. Jos apie tą patį – važiavimą dviračiu, abiem atvejais pastūmiau save iki ribos, buvau giliai diskomforto zonoje. Ar būčiau išmokęs važiuoti dviračiu, jei nebūčiau savęs stumtelėjęs už komforto zonos, kai man buvo penkeri? Greičiausiai ne. Ar būčiau įveikęs Tartu dviračių maratono trasą (87 km)? Tikrai ne.

Galite paprieštarauti – ne visi dalykai gyvenime yra sudėtingi ar sunkūs (kad ir išmokti važiuoti dviračiu, vieniems lengva, kitiems – ne). Sutinku ir primenu, kad istoriją panaudojau tik tam, jog metaforiškai pademonstruočiau situacijas, tam pačiam užsiėmimui. Išėję iš komforto zonos susiduriame su nemaloniais jausmais, mintimis, prisiminimais, pojūčiais, ypač darydami tai sąmoningai – mokomės, siekiame meistriškumo tame, ką darome. Imamės to iš visos širdies, pasinėrę ir susikoncentravę. Tai taikytina daugumai gyvenimo sričių. Jei veikla pasidaro lengva, ji tampa arba buku įpročiu arba nuobodybe. Tai, ką darome saviugdoje, nebūtinai turi kelti vien nemalonias emocijas ir pojūčius. Sunku, reiškia reikia įdėti pastangų, kainuojančių energiją. Paimkim kitą situaciją – bet kokį kompiuterinį žaidimą. Žaisti dažniausiai nelengva, būna visko: ir pykčio, ir nusivylimų, ir džiuginančių momentų, ir netikėtumų. Įsivaizduokite, jei dvidešimt žaidimo valandų praleistumėte pirmame lygyje. Taip, būtų lengva ir paprasta, tačiau labai labai nuobodu. Tas pats su mūsų gyvenimu, jei viskas jame paprasta ir lengva – ar nenusibosime patys sau? Ar netapsime nuobodžiais kitiems? Patys būdami nuobodos, kokius žmones trauksime į savo gyvenimą?

Yra kita medalio pusė, apie kurią būtina pakalbėti – nuolatinis, lėtinis, patologiškas buvimas diskomforto zonoje. Tikrai yra nemažai žmonių, didžiąją gyvenimo dalį jaučiančių nemalonius jausmus, tuštumą, beprasmybę. Komforto zona jiems atrodo kaip sala išsigelbėjimui neaprėpiamame nemalonumų vandenyne. Nesvarbu ar ten saugu, ar ji ne toksiška, ar iš jos galima ištrūkti kada panorėjus. Ta sala (salos) gali būti priklausomybės, saviapgaulė, abejingumas, blogiausiu atveju tai būna savižudybė. Kai kas susikuria kitas diskomforto zonas tam, kad galėtų užsimiršti kas aplinkui juos vyksta. Nuolatinis buvimas įtampoje, bėgime, „nesibaigiančiame tobulėjime“ – ar tai toks pat noro pabėgti nuo realybės ženklas? Ar tas bėgimas nėra tokia pati saviapgaulė kaip ir buvimas vien komforto zonoje?

Aukso vidurys, mano nuomone, – būsenų kaita, kai sunkų darbą, siekiant patobulinti save, pakeičia visiškas atsipalaidavimas ir ramybė. Toks balansas, įmanomas tik tada, kai sąmoningai nusprendžiame savo gyvenime tvarkytis taip, kaip pasirenkame patys – ir dirbti, ir žaisti. Jei tokio balanso mūsų gyvenime šiandien nėra, tačiau jo siekiame, galime nuspręsti pradėti pokyčius dabar, mūsų pastangų dėka pasiekti pageidaujamos lygsvaros. Greičiausiai lengva nebus, jei esate stipriai išsibalansavę, žinau iš asmeninės ir klientų patirties. Esame inertiški, kaip didelis, sunkus traukinys – jį išjudinti nelengva, kaip nelengva ir sustabdyti, jam lekiant pavojingu greičiu. Norint mums išsijudinti iš letargiškos būsenos reikia prisivertimo, atrodo, kad pastangos padaryti bent menką žingsnį yra milžiniškos. Kaip ir nuolatiniame lėkime, ant kulnų lipant nerimui, sustoti ir skirti laiko sau, pabūti ramybėje, visiškai atsipalaiduoti – lygiai tokia pati sunki užduotis.

Esame pavaldūs dėsniams. Gamtos, bendravimo, biologijos, psichologijos. Norėdami pokyčių, turime jiems suteikti sau postūmį, kad pokyčiai atsirastų. Postūmiui reiks energijos. O kuo didesnio pokyčio norite, tuo daugiau reiks pastangų įdėti. Paprasta, tiesa?

Jei vis dar kyla klausimų – lauksiu jų komentaruose ar asmeniškai. Jei galvojate, kad tai ką perskaitėte – naudinga, pasidalinkite. Ačiū!

Jei sunku, dar nereiškia, kad darai tai teisingai

Vertimas, originalus įrašas čia.

* Pastaba: šiame ir kituose savo tekstuose daugiausia rašau apie psichologinį bei emocinį savęs pažinimą ir saviugdą, tad kai kurios metaforos ar mintys gali netikti norintiems jas pritaikyti kitame konkrečiame kontekste, pvz. mokymesi ar specifinių įgūdžių formavime.

Vėl klausau to paties pasakojimo... Jau žinau, kas bus toliau, žinau detales, ne paslaptis net mano paties reakcija į šį pasakojimą. Klientas truputį savęs pagailės, tada save lengvai pakaltins ir po akimirkos nusisuks nuo temos, tardamas „tai tiek, dabar aš jaučiuosi gerai“, galiausiai grįš į bet kokių nemalonių jausmų ar asociacijų su minėta tema neigimą. Jis slepiasi už sienų, kurias susikūrė, kad galėtų apsiginti nuo savo paties jausmų, o aš savyje pagaunu lengvą nusivylimą – ir toliau turiu kurti pasitikėjimo tiltą tarp mudviejų, vietoje tikrųjų problemų sprendimo. Gal būt vieną dieną jis atvirai išreikš savo skausmą, trukdantį esminiam pokyčiui įvykti, tačiau didelė tikimybė, kad ta diena niekada neateis...

Ankstesniame įraše rašiau: „jei lengva – darai tai neteisingai“. Būtina paminėti – jei sunku, tai dar nereiškia, kad tai darai tai teisingai. Kaip tas klientas, daug žmonių stipriai ir ilgai spaudžia save, bet nepasiekia jokio ar pasiekia labai mažą progresą. Tai skausminga. Tik kartais žmonės siekia pagalbos ir pakeičia savo nuostatas, tačiau dažniausiai nepriima tiesos, kad jie daro kažką ne taip.

Už klaidas jie buvo taip stipriai baudžiami (fiziškai / psichologiškai / emociškai), kad neigimas ir to paties sunkaus, beprasmio, kartais destruktyvaus elgesio kartojimas jiems atrodo geresnė išeitis, nei klaidos pripažinimas ir krypties pakeitimas. Aš pats žinau šią „sunkaus darbo“ formulę iš asmeninės patirties.

Turėjau keletą nepelningų verslų. Nors aplink mane esantys žmonės badė pirštais į akivaizdžius nuostolius, aš vis viena į juos investavau (netgi svetimus pinigus!) ir daug juose dirbau. Man buvo taip baisu suklysti, kad paaukojau beveik viską ką turėjau. Tikėjausi, kad kažkaip, kažkas, kažkada nutiks ir taip išsaugos mano užpakalį nuo nemalonumų. Tai – nenutiko; „nutiko gyvenimas“ – aš visiškai bankrutavau ir likau giliose skolose.

Manasis pavyzdys, tik smiltelė realybės smėlynuose. Matau, kaip tai vyksta – savo klientų, draugų ir pažįstamų gyvenimuose. Kartais tai liūdina ir sekina, o kartais jų bergždžios pastangos pykdo. Toks bergždumas man primena skęstantį laukinį gyvulį: jis negali pats sau padėti, tačiau per daug bijo žmonių, kad priimtų pagalbą iš jų. Mačiau ir tebematau juos besikankinančius ir dingstančius po vandeniu – kartojančius skausmingą rutiną, o tada pasiduodančius ir metančius, ką pradėjo.

Žinau, negaliu jų išgelbėti, tik jie patys vieninteliai gali tai padaryti, peržengdami savo klaidos suvokimo baimę. Šis kritinis momentas dažniausiai labai skausmingas (kuo gilesnis neigimas, tuo skausmingiau), tačiau po jo ateina palengvėjimas – lūžio taškas, kuomet suprantame: galime pakeisti savo gyvenimą. Skausmingos tiesos suvokimas man buvo: „įpusėjau savo gyvenimą ir viską reikia atstatyti nuo pamatų: santykius, draugystes, finansus, darbą ir sunkiausia – save patį“. Mana savigarba buvo kritusi žemiau nulio ir aš visiškai nepasitikėjau savimi. Nepaisant to atsiskleidžiau naują horizontą: kartą jau buvau susikūręs savo gyvenimą, taigi, galiu tai pakartoti, tikėtina greičiau ir efektyviau, nei praeitą kartą. Dar daugiau – supratau, kad galiu rinktis – niekas manęs nebelaiko, tad pradedant šiandiena, galiu perrašyti savo gyvenimo istoriją taip, kaip noriu. Galėjau tai padaryti ir anksčiau, žinoma, tačiau man buvo tiesiog per daug baisu pripažinti savo blogą padėtį ir prisiimti atsakomybę.

Jei esate tokiame rate, tai galite ir jūs!

Galite įveikti savo baimes klysti ir pakeisti tai, ką norite pakeisti: ar tai būtų santykiai, saviterapija, karjera ar vairavimo įgūdžiai – šiame sąraše galite įrašyti, kas šauna galvon. Tai sakydamas, noriu pabrėžti svarbiausia: galite tai padaryti, tačiau lengva nebus. Jei būtų, jau būtumėte tai padarę. (Didelės) klaidos ar melo sau pripažinimas savaime yra skausmingas procesas nepratusiam, mat tą pačią akimirką, kai nustosite sau meluoti, į pasaulį iššliauš jūsų vidiniai demonai. Pamatysite skausmą ir realybę, nuo kurių taip ilgai bėgote. Tai pereiti – siaubinga patirtis, būtent dėl to tiek daug žmonių renkasi neigimą – skausmą galima numaldyti priklausomybe ar nesąžiningais santykiais su savimi ir kitais.

Sąmoningai susidūrę akis į akį su savo vidiniais demonais ir pamatę juos dienos šviesoje, po kurio laiko suprasite, kad jie nėra tokie jau baisūs. Pirmosios akimirkos sunkiausios, bet kuo toliau, tuo bus lengviau ir geriau – mažiau skausmo, frustracijos, baimės ir visų kitų nemalonių jausmų. Jei esate skausmingame tikrojo aš atradimo kelyje, priimkite mano simpatiją, atjautą ir palaikymą, bei tęskite toliau. Jums vis geriau ir geriau seksis pripažinti sau tiesą, pamatyti savo klaidas ir iš jų pasimokyti.

Jei šis įrašas jums patiko ir davė naudos, pasidalinkite juo. Ačiū!

Laukite tęsinio...

Jei lengva – darai tai neteisingai

Vertimas, originalus įrašas čia.

Širdis tuoj išlips iš krūtinės, nuo dusulio vos įkvepiu, o mano žingsniai sunkūs, kaip sulėtinto vaizdo klipe. Po nubėgtų 10 km, kopdamas į kalną, vis dar bandau išlaikyti bėgimo tempą. Šis bėgimas – treniruotė, jis ne maloniam pasportavimui, o jo tikslas – patobulinti save, kad galėčiau bėgti greičiau ir toliau. Mielai sulėtinčiau žingsnį iki ėjimo, tačiau vos papurtęs galvą pakartoju mintyse: „Jei lengva – darai tai neteisingai“. Taigi, vis dar bėgu, mano raumenys „užpumpuoja“ mane į kalną, kartu „pumpuojasi“ ir „valios raumuo“ – tokiomis akimirkomis treniruoju ne tik kūną bet ir valią.

Prisimenu, kai tik pradėjau dirbti su savo vidumi. Tomis dienomis sėsdavau prie savo žurnalo (dienoraščio) ir parašydavau puslapį ar porą tik tam, kad parašyčiau, o užduočių sąraše galėčiau uždėti varnelę ties įrašu „Pažurnalinti“. Buvo lengva. Dariau tai metų metus ir nepasiekiau nieko tikro. Vos tik prisiliesdavau prie tikrųjų problemų, savo viduje užkabindavau ką nors gilaus, neduodančio ramybės, iš karto atsiitraukdavau nuo savo sužaloto tikrojo aš ir įjungdavau ignoravimo režimą – darydavau bet ką, kad tik kuo greičiau užmirščiau tą skausmingą prisilietimą prie vidinės žaizdos. Žinoma, kad labai skaudėjo, turėjau (ir vis dar tebeturiu) emocinių randų ir vidinių demonų. Jų turi kiekvienas. Vis dėl to, svajojau rasti lengvą ir neskausmingą būdą, kaip atsikratyti visos tos skausmingos vidinės maišaties – rasti paprastą gyvenimo formulę, magišką tabletę ar burtą. Tai priminė norą, kad mano nauja bėgimo apranga padėtų įveikti maratoną, kai pats tegaliu nubėgti vos keletą kilometrų.

Skaičiau knygas, žadančias lengvą ir neskausmingą kelią į nušvitimą, įsitraukdavau į kursus ir kitą veiklą. Niekas nesikeitė. Tarytum užsidėčiau naujus bėgimo marškinėlius, trasoje pabėgčiau keletą minučių puikiai jausdamasis ir... atsimuščiau į netreniruoto kūno pasipriešinimą bėgti toliau. Velnias, matyt blogi marškinėliai...

Norėjau lengvo kelio, tačiau turėjau sau įrodyti, kad tokio nėra. Tokio tikrai nėra! Taip, kaip išsitreniravau nubėgti ilgas 20-25 km trasas, taip pradėjau treniruoti save vidiniam darbui. Lengva nebuvo, nėra lengva ir dabar – visą darbą turiu padaryti savarankiškai: išgedėti nemalonius jausmus, sąmoningai susidurti su vidiniais demonais (traumomis), visa tai išsispręsti viduje, o tada judėti prie kito vidinio iššūkio (problemos). Galima pasisamdyti specialistą, kuris palengvintų darbą (trenerį ar terapeutą), tačiau norint pasiekti rezultatų, darbą turiu padaryti aš pats. Negali treneris nubėgti už mano kūną, o terapeutas išsigydyti mano psichologinių žaizdų už mano psichę.

Ir dabar negaliu garantuoti, jog visad turėsiu valios treniruotėms ar darbui su savo vidumi. Aš netobulas ir nemanau, kad kada tokiu tapsiu – visada bus vietos patobulėti dar labiau. Tačiau nuolatinės pastangos leidžia užsiauginti stipresnį „valios raumenį“. Pasekmė – mažiau pasipriešinimo ir geresni rezultatai, geresni rezultatai – didesnė motyvacija, didesnė motyvacija – didesni iššūkiai, o didesni iššūkiai pareikalaus daugiau valios pastangų.

Lengva netampa niekada. Ir neturėtų, nes tai darbas – jo nereiktų ir įpainioti į laisvalaikį. Beje, pastebėjau įdomų dalyką – intensyvi saviugda, padėjo gerokai labiau atsipalaiduoti, jausti gilesnį lengvumą ir džiaugsmą ilsintis, kadangi anksčiau mane kamuodavę problemos nebevargino.

Tad linkiu jums gero, tačiau ne lengvo darbo! Jei šis įrašas jums patiko ir davė naudos, pasidalinkite juo. Ačiū!

Laukite tęsinio...