Aš noriu, kad būtų kitaip, nei yra

Noriu pasidalinti keletu minčių apie norus matyti aplinką per prizmę, iškreipiančią realybę į vieną ar kitą pusę.

Straipsnyje apie santykius jau minėjau, kad dažnai romantiniai partneriai mato vienas kitą tokius, kokius nori matyti, bet ne tokius kokie yra iš tikro. Šis psichologinis fenomenas galioja ne tik romantiniuose santykiuose. Jis apima ir įprastinį bendravimą tarp žmonių, taip pat ir mūsų reakcijas bei mintis apie pasaulį – norime kad įvykiai mūsų gyvenime būtų kitokie nei yra iš tikro, todėl juos neobjektyviai vertiname, arba resursai (daiktai) būtų geresni ar blogesni nei yra realybėje. Pavyzdžiui aš pats dažnokai nusprendžiu, kad laikas, per kurį atliksiu vieną ar kitą darbą bus trumpesnis, nes tiesiog noriu, kad jis būtų trumpesnis (kartais būna ir priešingai, jei laukia nemalonus įvykis). Ar jums taip nutinka su žmonėmis, darbais, pinigais?

Kartais fenomenas padeda, kartais trukdo, tačiau blogiausia, jog jis sukuria iškreiptos realybės iliuziją, kurioje nuolat darydami klaidingas prielaidas iš gyvenimo tikimės objektyviai teisingo atsako. Tas ciklas kartojasi vėl ir vėl. Noriu, kad iracionalus žmogus elgtųsi racionaliai, tačiau jis taip nesielgia, nors aš tikiuosi (pasąmoningai žinodamas, kad taip nėra), ir sukuriu savo paaiškinimą (iliuziją), kodėl žmogus būtent šį kartą pasielgė iracionaliai. Tada remdamasis ta iliuzija darau prielaidas, kad žmogus yra racionalus, tik „aplinkybės jam netinkamos“. Po to vėl stebiuosi, kad tas pats iracionalus žmogus vėl elgiasi... iracionaliai. Juk jis yra iracionalus! Aš tik noriu, kad jis būtų kitoks ir savo mintyse jį piešiu tokį, kokio noriu.

Tokio elgesio priežastys, tai praeityje įstrigę mūsų vidinės dalys, kurios mano, kad tai, kas vyksta dabar – vis dar praeitis. Jos taiko tuos pačius primityvius saviapgaulės ir savisaugos mechanizmus, kaip kažkada, kai jie veikė, tačiau dabartis yra visiškai kitokia nei praeitis. Mes pasikeitėme, pasikeitė ir aplinkybės. Galime tokias reakcijas pastebėti, kai kyla stiprūs jausmai situacijose, kuriose jie neturėtų kilti. Pavyzdžiui kitas vairuotojas užlindo mums priešais. Teko vos spustelėti stabdžio pedalą ir... sekunde vėliau įvažiuoti į sankryžą – nieko tragiško gyvenime nenutiko, tačiau jaučiamės tarytum „tas kiaulė“ būtų padaręs nusikaltimą prieš žmoniją, ir mažų mažiausiai jam reiktų skirti kalėjimą iki gyvos galvos, o gal viešą egzekuciją. Iš tikro, tai mūsų dalis, kuri kažkada anksčiau patyrė neteisybę, jaučiasi kaip kadaise, kada neteisybė įvyko. Turime norą, kad visi su turi elgtis teisingai, tačiau realybėje taip nėra. Ir, kartais vedini tos pačios emocijos, netgi elgiamės su kitais taip, kaip nenorime kad elgtųsi su mumis – išliejame susikaupusį įsiūtį kitam. Arba nurijime ir būname nelaimingi – taip neišspręsdami savo emocijų, arba jas išveikdami per, pavyzdžiui, priklausomybes.

Žinoma, lengva man sakyti, jog reiktų tiesiog pradėti į viską žiūrėti realistiškai ir sakyti sau „nuo šiol viskas bus kitaip, nuo šiandien žiūrėsiu į viską pozityviai“. ...iki kito karto, kol vėl su mumis nutiks kažkas neteisingo, kas vėl pažadins mumyse dalį, kurią valios pastangomis stengėmės užčiaupti.  Kaip ir su visais valios pastangų reikalaujančiais pokyčiais, rezultatas trunka tiek, kiek ištreniruota mūsų valia, o jei ji netreniruota, greitai ištinka mūsų pačių sukeltos „nuo mūsų nepriklausančios aplinkybės“ ir vėl pasineriame į savęs apgaudinėjimo ratą, iki kito „nuo šiol būsiu...“ karto.

Gal skambu kiek pesimistiškai. Ne viskas taip blogai, kaip gali atrodyti – saviugdoje reikia nedidelių žingsnių, kad pasiektume didelių rezultatų. Tam reikia laiko, kantrybės, ir šiek tiek tos pačios valios, kurią irgi galime išsiugdyti. Kaip jau esu minėjęs – saviugda, kaip raumenų auginimas:  darant nedaug po kiekvieną dieną, ir po truputį didinant krūvį (vis labiau gilinantis į save), galima pasiekti stulbinančiai gerų rezultatų.

„Ką reiktų daryti konkrečiai?“ Taip kartais klausia neseniai darbą kartu pradėję mano klientai. Kaip nuolat būti sąmoningais? 

Kiekvienam geriausias individualus receptas, kurį jūs tikrai žinote patys, tiesiog gal dar neatradote savyje. Bendri patarimai būtų paprasti ir, greičiausiai, puikiai žinomi. Stebėti, kas kokios jūsų reakcijos į įvykius, veiksmus, interakcijas su žmonėmis. Kelti sau klausimus ir atsakinėti į juos:

• Ar minėtos situacijos jums kelia objektyvią grėsmę, suteikia naudos, pasitenkinimo?
• Kokios mintys jums kyla, kaip manote kodėl; Jei tai būtumėte ne jūs, kaip objektyviai vertintumėte įvykius? 
• Kokia metodologija remiatės nustatydami, ar jūsų išvados teisingos ar klaidingos?
• Kuo grindžiate metodologijos teisingumą?

Kaip dažnai kartoju – greito rezultato tikėtis nereiktų, tačiau jei kas dieną skirsite nors truputį laiko savityrai, pradėsite pastebėti, kad kartais pagražinate ar pabjaurinate realybėje vykstančius įvykius. Tverkitės šio siūlo galo ir sekite jį, lai jis nuveda jus ten, kur slypi dar daugiau atradimų. Atradimų atskleidžiančių jūsų tikrąjį aš.

Diskomforto zona

Sveiki, brangūs mano blogo skaitytojai. Ilgą laiką manęs čia nebuvo. Prisipažinsiu, tikrai neskyriau laiko blogo rašymui, tobulinimui, ar naujos saviugdos programos kūrimui. Dirbau ties visiškai kitu, su konsultacine veikla nesusijusiu projektu, davusiu peno parašyti šį įrašą.

Tai buvo sunkus laikas, kai kartais dirbdavau po 14 valandų per dieną, faktiškai neturėdamas laisvadienių. Projektas, vietoje planuotų trijų savaičių, išsitempė į neplanuotus tris mėnesius ir iš gana paprasto tapo pakankamai sunkiu.

Jo metu gavau nemažą naudą – buvo galimybė dažnai pabuvoti diskomforto zonoje. Jei domitės saviugda, greičiausiai žinote, kas yra komforto zona, o jei ne, trumpai tai apibrėšiu. Komforto zona, tai vidinė būsena, kurioje jaučiamės saugiai, patogiai ir nejaučiame nemalonių emocijų ir / arba pojūčių. Pavyzdžiui sėdėjimas prie televizoriaus ekrano daugumai gali būti tinkamu buvimo komforto zonoje pavyzdžiu. Diskomforto zonoje, priešingai, pradedame jausti nemalonias emocijas ir / arba pojūčius dėl išorinių ar vidinių veiksnių įtakos. Čia pavyzdžiu galima imti viešą kalbėjimą, daugeliui sukeliantį baimę, kartais prilygstančią mirties baimei.

Apie tai, kaip naudinga „išeiti už savo komforto zonos ribų“, kalba nemažai koučerių, konsultantų, saviugdos specialistų ar kitų, save tokiais vadinančių. Taip, tiesos čia yra, tačiau ne visada buvimas diskomforto zonoje gali būti naudingas. Yra atvejų, kai toks poveikis gali būti žalingas.

Pirmiausia ir, mano nuomone, svarbiausia darant keliones į diskomforto zoną ir tikintis iš jų naudos, sąmoningai suprasti, kas su mumis vyksta: kokios emocijos kyla, kokie kūno pojūčiai, jei įmanoma, atkreipti dėmesį į mintis. Tai, greičiausiai, nesigaus iš pirmo karto, tačiau nuosekliai kartojant pasieksime puikių rezultatų. Dar geriau, jei gebame suprasti, kodėl kyla būtent tokie jausmai, atrasti racionaliai paaiškinamas jų priežasits. Tam reiktų būti pakankamai save pažinus, bet jei tokiais nesame, savianalizės etapą galima atidėti ir vėlesniam laikui, kai mintyse persuksime sąmoningai atmintin sudėtų patyrimų įrašą.

Kitas svarbus aspektas – nepatirti šoko dėl per didelio emocinio ir / ar fizinio krūvio. Jei esame diskomforto zonoje, reiškia mūsų organizmas ir / ar smegenys neprisitaikė prie esamos būsenos. Per stiprios ir sąmoningai nesuvokiamos patirtys gali sukelti šoką, kuris vietoje naudingos ir praturtinančios patirties virs traumuojančia – sąmoningai ar nesąmoningai dar labiau vengsime to, kas mums ir šiaip kėlė diskomfortą.

Ir paskutinis (tačiau ne mažiau svarbus) pastebėjimas apie diskomforto zoną – patyrusiems stiprių psichologinių traumų. Jei situacija kelia siaubą vien pradėjus apie ją galvoti, reiktų itin gerai apsvarstyti, ar tikrai turėtumėte eiti į diskomforto zoną, kad ir ką bekalbėtų jums aplinkiniai. Tai gali dar labiau pagilinti traumą ir apsunkinti su diskomforto zona siejamus gyvenimo aspektus.

Tačiau, kaip ir minėjau, išėjimas iš komforto zonos – gera patirtis ir praktika. Apibendrinant ir atsižvelgiant į aukščiau suminėtus aspektus, sakyčiau, kad buvimas diskomforto zonoje yra vienintelė galimybė augti ir tobulėti. Tikrai taip, kaip parodyta paveikslėlyje straipsnio pradžioje, – visi stebuklai nutinka už jūsų (ir mano) komforto zonos ribų. Taigi, eikime ir gyvenkime mūsų nuostabų gyvenimą, vis išeidami į stebuklų šalį – diskomforto zoną. Gerų atradimų!

Valanda gyvenimo

Tai – ese, ne analitinis straipsnis.

Kada gyvename? Ar svarbu kaip, nugyventa ta ta šviesi atkarpa nuo gimimo iki mirties, ilgame, tamsiame, begalinio laiko tunelyje? Ar reikšmingas tas supratimas, kad egzistuoja mūsų Aš, kad esame sąmoningi, matome pasaulio formas ir spalvas, užuodžiame jo kvapus, girdime garsus, jaučiame faktūras, ir galime suvokti save apsupty jų visų? Kiek kartų per dieną patiriame tai – Gyvenimą, tikrąja to žodžio prasme? Ar nesąmoningai nugyventas gyvenimas irgi gyvenimas?

Ar dažnai pastebime, kaip slenka laikas? Iš tikro jis lėtas, kai gyvename, ir greitas, kai egzistuojame. Jei sąmoningai stebime, kas vyksta čia ir dabar, jis staiga apstingsta. Kai mūsų mintys neišsidraikiusios smegenų vingių laukuose, neįsisukę į nesibaigiančius savo pačių ciklus, nenubėgę gyvenimo greitkeliu taip toli, kad net neatsimename, kodėl jos ten bėgo, laikas niekur neskuba. Bandėte kada nepertraukiamai stebėti minučių rodyklę? O valandų?

O jei vietoje laikrodžio rodyklės stebėjimo, valandą atidžiai žvelgtume į vieną kvadratinio metro pievos plotą, gilintumės į jo gyvenimą: ropojančius vabzdžius, saulės spindulius žaidžiančius su šešėliais, jaustume švelnų šilto vėjo dvelksmą. Jei vieną valandą tiesiog praleistume matydami, kaip vyksta gyvenimas viename kvadratiniame metre pievos? Ar prieš gyvenimo pabaigą atsimintume, kad tai darėme? Ar būtų ryškus prisiminimas, kaip vietoje begalinio bėgimo ir Negyvenimo, pasirinkome vieną valandą Gyvenimo? Ar verta paaukoti valandą tam, kad ją atsimintume visą likusį mūsų egzistencijos laiką?

Dar viena gera auka Gyvenimui – vanduo. Gal galėtumėte valandą paaukoti, sėdėdami naktį ant jūros, ežero ar upės kranto ir klausydamiesi, kaip juda vanduo? Justi, kaip tas pats vėjas, kadaise siūbavęs žoles, dabar atneša mums tą drėgmės prisigėrusį dvelksmą? Ar turėtume kantrybės išgyventi valandą sąmoningo gyvenimo, neskubėdami leisti laiko prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano? Ar verta ši valanda ryškiam prisiminimui, kad Gyvenome?

O gal verta pastebėti tai, kas mus supa įprastą dieną? Ar būtų verta tiesiog išeiti į judrią miesto gatvę ir neskubant, gurkšnojant arbatą (arba kavą, kas kam skaniau), valandą nuo suoliuko stebėti miesto gyvenimą – skubančius žmones, riedančius automobilius, lesalo ieškančius miesto paukščius. Matyti, kaip pasisuka pastatų šešėliai, ir kaip pro šalį bėga žmonės, tie žmonės, šiuo metu Negyvenantys. Ar verta Pagyventi valandą, kad pamatytume, kaip Negyvena kiti?

O jei pajustume kaip apsninga pasaulis? Jei valandą žvelgtume į pasaulį, kurį pradeda dengti puraus sniego skraistė? Jei regėtume, kaip tirpsta aštrūs daiktų kontūrai, tamsūs tonai virsta šviesiais, ir kaip rudeniškas tamsumas virsta žiemišku baltumu? Būtų verta ar ne? Gal geriau iškeisti tą laiką į begalę akimirkų parduotuvėje, bandant išsirinkti tą patį maisto produktą, kurį pirkome ir ankstesnę savaitę? Ar mirties patale prisimintumėte, kaip sąmoningai (pa)stebėjote pasaulio transformaciją iš rudens į žiemą, ar tai džiugintų, ar labiau džiugintų prisiminimas kaip rinkotės jogurtą iš trisdešimties tokių pačių jogurtų, prisiminimas besikartojantis savaites, mėnesius, metus Negyvenimo?

Tą valandą, kurią mes pasirenkame Gyventi, gali kilti beprotiškas noras bėgti, daryti, nebūti... Jei paaukotume ją Gyvenimui, ar vertėtų? Net jei šiandien tai neįmanoma dėl to, kad esame išmokę sąmoningai Negyventi, ar vertėtų paaukoti dalį Negyvenimo tam, kad po kurio laiko galėtume sau pasakyti – Aš Gyvenu!

Nežinau ar verta jums. Man atrodo, kad kiekvienas prisiminimas, kurį sąmoningai stebėjau ir įrašinėjau į savo smegenis, prie kurio galiu vis grįžti ir juo pasidžiaugti – vertas Gyvenimo, tai – pats Gyvenimas. Net jei tuo metu atrodė, kad tai, kas vyksta dabar apskritai nevertinga. Tai, ką nugyvenu sąmoningai, yra vertingiau už visą nesąmoningą gyvenimą, nes kai mano egzistencija priartės prie pabaigos – atsiminsiu tik tai, ką Gyvenau, atsiminsiu Gyvenimą.