Valanda gyvenimo

Tai – ese, ne analitinis straipsnis.

Kada gyvename? Ar svarbu kaip, nugyventa ta ta šviesi atkarpa nuo gimimo iki mirties, ilgame, tamsiame, begalinio laiko tunelyje? Ar reikšmingas tas supratimas, kad egzistuoja mūsų Aš, kad esame sąmoningi, matome pasaulio formas ir spalvas, užuodžiame jo kvapus, girdime garsus, jaučiame faktūras, ir galime suvokti save apsupty jų visų? Kiek kartų per dieną patiriame tai – Gyvenimą, tikrąja to žodžio prasme? Ar nesąmoningai nugyventas gyvenimas irgi gyvenimas?

Ar dažnai pastebime, kaip slenka laikas? Iš tikro jis lėtas, kai gyvename, ir greitas, kai egzistuojame. Jei sąmoningai stebime, kas vyksta čia ir dabar, jis staiga apstingsta. Kai mūsų mintys neišsidraikiusios smegenų vingių laukuose, neįsisukę į nesibaigiančius savo pačių ciklus, nenubėgę gyvenimo greitkeliu taip toli, kad net neatsimename, kodėl jos ten bėgo, laikas niekur neskuba. Bandėte kada nepertraukiamai stebėti minučių rodyklę? O valandų?

O jei vietoje laikrodžio rodyklės stebėjimo, valandą atidžiai žvelgtume į vieną kvadratinio metro pievos plotą, gilintumės į jo gyvenimą: ropojančius vabzdžius, saulės spindulius žaidžiančius su šešėliais, jaustume švelnų šilto vėjo dvelksmą. Jei vieną valandą tiesiog praleistume matydami, kaip vyksta gyvenimas viename kvadratiniame metre pievos? Ar prieš gyvenimo pabaigą atsimintume, kad tai darėme? Ar būtų ryškus prisiminimas, kaip vietoje begalinio bėgimo ir Negyvenimo, pasirinkome vieną valandą Gyvenimo? Ar verta paaukoti valandą tam, kad ją atsimintume visą likusį mūsų egzistencijos laiką?

Dar viena gera auka Gyvenimui – vanduo. Gal galėtumėte valandą paaukoti, sėdėdami naktį ant jūros, ežero ar upės kranto ir klausydamiesi, kaip juda vanduo? Justi, kaip tas pats vėjas, kadaise siūbavęs žoles, dabar atneša mums tą drėgmės prisigėrusį dvelksmą? Ar turėtume kantrybės išgyventi valandą sąmoningo gyvenimo, neskubėdami leisti laiko prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano? Ar verta ši valanda ryškiam prisiminimui, kad Gyvenome?

O gal verta pastebėti tai, kas mus supa įprastą dieną? Ar būtų verta tiesiog išeiti į judrią miesto gatvę ir neskubant, gurkšnojant arbatą (arba kavą, kas kam skaniau), valandą nuo suoliuko stebėti miesto gyvenimą – skubančius žmones, riedančius automobilius, lesalo ieškančius miesto paukščius. Matyti, kaip pasisuka pastatų šešėliai, ir kaip pro šalį bėga žmonės, tie žmonės, šiuo metu Negyvenantys. Ar verta Pagyventi valandą, kad pamatytume, kaip Negyvena kiti?

O jei pajustume kaip apsninga pasaulis? Jei valandą žvelgtume į pasaulį, kurį pradeda dengti puraus sniego skraistė? Jei regėtume, kaip tirpsta aštrūs daiktų kontūrai, tamsūs tonai virsta šviesiais, ir kaip rudeniškas tamsumas virsta žiemišku baltumu? Būtų verta ar ne? Gal geriau iškeisti tą laiką į begalę akimirkų parduotuvėje, bandant išsirinkti tą patį maisto produktą, kurį pirkome ir ankstesnę savaitę? Ar mirties patale prisimintumėte, kaip sąmoningai (pa)stebėjote pasaulio transformaciją iš rudens į žiemą, ar tai džiugintų, ar labiau džiugintų prisiminimas kaip rinkotės jogurtą iš trisdešimties tokių pačių jogurtų, prisiminimas besikartojantis savaites, mėnesius, metus Negyvenimo?

Tą valandą, kurią mes pasirenkame Gyventi, gali kilti beprotiškas noras bėgti, daryti, nebūti... Jei paaukotume ją Gyvenimui, ar vertėtų? Net jei šiandien tai neįmanoma dėl to, kad esame išmokę sąmoningai Negyventi, ar vertėtų paaukoti dalį Negyvenimo tam, kad po kurio laiko galėtume sau pasakyti – Aš Gyvenu!

Nežinau ar verta jums. Man atrodo, kad kiekvienas prisiminimas, kurį sąmoningai stebėjau ir įrašinėjau į savo smegenis, prie kurio galiu vis grįžti ir juo pasidžiaugti – vertas Gyvenimo, tai – pats Gyvenimas. Net jei tuo metu atrodė, kad tai, kas vyksta dabar apskritai nevertinga. Tai, ką nugyvenu sąmoningai, yra vertingiau už visą nesąmoningą gyvenimą, nes kai mano egzistencija priartės prie pabaigos – atsiminsiu tik tai, ką Gyvenau, atsiminsiu Gyvenimą.