Neseniai su klientu baigėme darbą: ką buvome užsibrėžę pasiekti – pasiekėme, tačiau jis ir
toliau lankosi konsultacijose, nors aiškiai jam išsakiau – tolimesnis konsultavimas nėra būtinas, nebent klientas norėtų
dirbti ties kitais klausimais. Išgirdau tokį atsakymą: "aš vis tiek norėčiau ateiti, jei tu ne prieš, tiesiog man
reikia su kažkuo taip atvirai pasikalbėti, daugiau neturiu su kuo".
Tai, ką išgirdau, nebuvo naujiena.
Neretai klientai pasidalina patirtimi – atvirai, nuoširdžiai,
drąsiai ir sąžiningai gali pasikalbėti tik su manimi. Kodėl?
Tai, ką išsakysiu, žinoma, tik mano nuomonė, tačiau, manau, turiu argumentų ją
pagrįsti.
Viena šio medalio pusė – stengiuosi
sukurti saugią atmosferą atvirai bendrauti. Su manimi klientai gali
būti tuo, kuo jie yra iš tikro. (Taip, kai kurie perkelia į mane
tėvus ar romantinį partnerį, apie tai pakalbėsime žemiau.)
Klientams nereikia apsimetinėti, kad jie geresni ar blogesni nei yra
iš tikrųjų, jiems galima klysti, turėti jausmus ar jų neturėti,
pasakoti savo fantazijas garsiai ir nebijoti, kad iš jų juoksis,
žemins, atstums ar neigs. Jie gali garsiai svarstyti apie baimes,
norus, planus ir žinoti, kad visa, ką jie išsako ar kitaip atskleidžia, neiškeliaus už kabineto sienų,
o jei ir iškeliaus, tai tik jiems leidus ir be asmeninių detalių.
Kita pusė – dirbdamas su klientais
aiškiai apsibrėžiu asmenybės ribas ir stengiuosi kad jie
neperžengtų manųjų. Dažnai ši pusė klientams nėra tokia
maloni, kaip pirmoji, mat aiškus ribų apibrėžimas reiškia, kad
klientai negali elgtis su manimi, kaip norėtų ir nesusilaukti dėl
mano pastebėjimų ar atsakomosios reakcijos. Tarkim klientui
pažeidus terapinį kontraktą – neatvykus į sesiją ir nepranešus
anksčiau nei 24 valandos prieš tai, klientas turės susimokėti už
neįvykusią sesiją. Aiškių asmenybės ribų apsibrėžimo
atžvilgiu, tai tiesiog normali kompensacija už neįvykdytą
susitarimą. Žinoma, kai kuriems klientams tai atrodo kaip bausmė,
ir kai tai įvyksta turime puikią progą padirbėti ties atsakomybės
prisiėmimu, atrasti dar daugiau temų darbui. Kaip minėjau pastraipa aukščiau, dar vienas svarbus argumentas aiškių asmenybės ribų apsibrėžimui, – leisti klientui pamatyti, kada jis perkelia į mane tėvus ar romantizuoja mūsų ryšį. Jei turime aiškias asmenybės ribas, tai lengviau pastebima, o tada paprasčiau ir išsprendžiama.
Šios dvi medalio pusės skatina viena
kitos puoselėjimą. Aiškus asmenybės ribų apsibrėžimas
paskatina saugaus santykio atsiradimą, o saugiame santykyje lengviau
ir aiškiau apsibrėžti asmenybės ribas.
Vis gi grįžkim prie pradinio klausimo: kodėl kai kuriems klientams atrodo, jog tikrai nuoširdžiai jie
gali pasikalbėti tik su terapeutu? Juk šios savybės: saugus ryšys
ir apibrėžtos asmenybės ribos turėtų būti bet kurios tikros
draugystės pagrindas. Tai ta būsena, kai draugai pasitiki vienas
kitu, gerbia vienas kitą, bei stengiasi tą pagarbą išsaugoti
neapsimesdami kuo, nėra. Kitaip, tai būtų nepagarba draugui, kartu ir sau!
Sąžiningai atsakykite sau, ar turite tokį ryšį, ar kada turėjote? Deja, nemažai individų tokio
ryšio negali užmegzti per visą savo gyvenimą. Nesaugumas ir
nepagarba sau (iš to išplaukia – ir kitiems) trukdo tokio ryšio
atsiradimui bei palaikymui. Pats, nors ir daug
bendraudamas su žmonėmis, tegaliu suskaičiuoti tokius santykius
tik ant (ne visų) vienos rankos pirštų. Beje, tokių draugysčių
atsiradimui teko daug padirbėti jas kuriant, o pastarosios tapo
tuo stipresnės, kuo daugiau ryšio atradau pats su savimi.
Tai, kad šiandieniniame, vis labiau
sujungtame pasaulyje tebevyrauja vienatvė, kai nuoširdžiam ir
atviram pokalbiui tenka pasitelkti "tikrą draugą už pinigus" –
terapeutą, liūdina. Žinoma, gal tai geriau, nei neturėti ryšio
su niekuo, ypač su savimi. Linkiu jums atrasti ir sukurti tokį, gyvenimą nušviečiantį, santykį (santykius) su savimi ir su tais, kurie jo verti.
Draugas už pinigus išties primena man šiek tiek maldas. Visgi pokalbis su Dievu (ar Dievais) ir yra pokalbis su įsivaizduojamu draugu.
AtsakytiPanaikintiNemanau, kad tokie draugai yra naujiena. Tiesiog, kad alternatyvos neteko savo pirminio populiarumo. :))
Tikra tiesa, ir aš manau, jog kuo toliau tuo daugiau reikės tokių paslaugų. Išklausyti reikia mokėti, nes labai dažnai neužtenka tik išklausyti, reikia ir konstuktyvaus, teisingo bei kuriančio galimybes reagavimo! O čia, kaip ir kiekviejoje veikloje, reikia išmanyti savo veiklą.
AtsakytiPanaikintiAčiū už komentarus.
AtsakytiPanaikintiDanieliau, Dievas, (taip kaip žmonės jį apibrėžia ir supranta), laikomas aukštesne, o ne lygiaverčia sau būtybe, tad šis santykis, manau, netinkamas draugystei. Be to, kalbant su menamomis būtybėmis, neina apsibrėžti aiškių asmenybės ribų, jų pajusti, išsiugdyti empatijos. Jei, tarkime, manau, kad Dievas yra visagalis (pagal apibrėžimą taip ir turėtų būti), tai man stengtis kažką keisti - nėra prasmės, nes Dievas jau viską suplanavo. Taip pat ir su saugumu - kaip galiu saugiai jaustis, jei Dievas visada ir viską stebi (irgi pagal apibrėžimą).
Man regis tokio atvirumo tiesiog reikia mokyti nuo mažens. Nes mūsų visuomenė nepratus atvirauti, kalbėtis su savo poromis, nes galvojama: ,,tai mano reikalas, jis/ji vistiek nesupras" arba tiesiog nemokama atvirai bendrauti. Šeimoje atvirumo turi mokyti tėvai, nes vaikai ima iš jų pavyzdį ir ateityje patys stengiasi būti atvirais. Tik nedaugelis nori ir siekia atvirumo su žmonėmis, nes tai ne kieta, nemadinga ir juolab nepriimtina. Aš stengiuosi su savo pora kalbėtis ir spręsti problemas, tačiau žinoma, jog vyrai nėra linkę į kalbas, jie mieliau užsidaro savyje ir tūno savo dėžutėje... Kaip rašoma vienoje svetainėje: http://tobuleti.tesonet.lt/asmenybes-tobulejimas-2/, ,,Žinoma, pradėti nuo nulio ne visada yra lengva, kadangi žmogus išeina iš savo komforto ribų, kurias taip uoliai puoselėjo visą savo gyvenimą." tas nulis - tai atviraus bendravimo pradžia, o tad jei pradedama spausti kitą žmogų būti atviram, nes tu to nori, tas žmogus išeina iš savo komforto dėžutės ir gali jaustis blogai. Nes kas geriau man, nebūtinau gerai kitam. Ar atvirumas santykiuose turi būti visiems naudingas, nepaisant žmogaus uždaro būdo?
AtsakytiPanaikintiMan baisu kaip aplink pilna zmoniu ir nera su kuo kalbetis, nes niekas nenori dalintis savo vidiniu pasauliu. Kaip galima gyventi seimoje ir nesuprasti vieni kitu ? Nesikalbeti atvirai. Jei nera ka kalbeti, tai reikia gyventi po viena, nes zmones turi gyventi kartu tik tada, kai yra emociniai rysiai, bet, deja, taip nera.
AtsakytiPanaikintiunwonted20 gmail com
Pas psichoterapeutą žmogus ateina vedamas bėdos,problemos,su kuria nei pačiam,nei draugų padedamam jau nepavyksta susitvarkyti..Ir jei pavyksta užmegzti kontaktą,bendraujama daug,atvirai,giliai.Gilinamasi į atėjusiojo gyvenimo niuansus,pasakojami kartais slapčiausi dalykai.Ir žmogus,kuriam tiek daug išsakai,kuris su tavimi nuoširdžiai bendrauja,stengiasi padėti,suprasti,tuo pačiu dar ir garantuoja saugų ryšį, vienaip ar kitaip tampa artimu.Ar gali būti kitaip?Ir nebūtinai tai turi reikšt,kad atėjęs žmogus neturi artimų draugų,ar artimųjų su kuriais gali kalbėtis.Su terapeutu ryšys yra kitoks.Gal su draugais pokalbiai visgi yra paviršutiniškesni,gal kartais ir šališki ,jie negali įžvelgti to,ką įžvelgia profesionalas,kad ir norėtų..Ir tai,kad už konsultaciją susimoki pinigus,ir priverčia susivokt,kad tu ateini čia pagalbos,ateini pas sielos gydytoją,o ne šiaip sau pasikalbėt.Ir tik džiaugtis reikia,jei pakliuvai pas tokį psichoterapeutą,kuris suteikė pagalbą ir dar bendravimas suteikė malonumą.Deja,jei žmogus neturi artimų žmonių,su kuriais galėtų artimai kalbėtis,jam turėtų būt ypatingai sunku atėjus laikui nutraukt užsimezgųsį ryšį su terapeutu ir vėl likti vienam su savo mintimis..
AtsakytiPanaikinti