2013 m. birželio 4 d., antradienis

Jei lengva – darai tai neteisingai


Širdis tuoj išlips iš krūtinės, nuo dusulio vos įkvepiu, o mano žingsniai sunkūs, kaip sulėtinto vaizdo klipe. Po nubėgtų 10 km, kopdamas į kalną, vis dar bandau išlaikyti bėgimo tempą. Šis bėgimas – treniruotė, jis ne maloniam pasportavimui, o jo tikslas – patobulinti save, kad galėčiau bėgti greičiau ir toliau. Mielai sulėtinčiau žingsnį iki ėjimo, tačiau vos papurtęs galvą pakartoju mintyse: „Jei lengva – darai tai neteisingai“. Taigi, vis dar bėgu, mano raumenys „užpumpuoja“ mane į kalną, kartu „pumpuojasi“ ir „valios raumuo“ – tokiomis akimirkomis treniruoju ne tik kūną bet ir valią.

Prisimenu, kai tik pradėjau dirbti su savo vidumi. Tomis dienomis sėsdavau prie savo žurnalo (dienoraščio) ir parašydavau puslapį ar porą tik tam, kad parašyčiau, o užduočių sąraše galėčiau uždėti varnelę ties įrašu „Pažurnalinti“. Buvo lengva. Dariau tai metų metus ir nepasiekiau nieko tikro. Vos tik prisiliesdavau prie tikrųjų problemų, savo viduje užkabindavau ką nors gilaus, neduodančio ramybės, iš karto atsiitraukdavau nuo savo sužaloto tikrojo aš ir įjungdavau ignoravimo režimą – darydavau bet ką, kad tik kuo greičiau užmirščiau tą skausmingą prisilietimą prie vidinės žaizdos. Žinoma, kad labai skaudėjo, turėjau (ir vis dar tebeturiu) emocinių randų ir vidinių demonų. Jų turi kiekvienas. Vis dėl to, svajojau rasti lengvą ir neskausmingą būdą, kaip atsikratyti visos tos skausmingos vidinės maišaties – rasti paprastą gyvenimo formulę, magišką tabletę ar burtą. Tai priminė norą, kad mano nauja bėgimo apranga padėtų įveikti maratoną, kai pats tegaliu nubėgti vos keletą kilometrų.

Skaičiau knygas, žadančias lengvą ir neskausmingą kelią į nušvitimą, įsitraukdavau į kursus ir kitą veiklą. Niekas nesikeitė. Tarytum užsidėčiau naujus bėgimo marškinėlius, trasoje pabėgčiau keletą minučių puikiai jausdamasis ir... atsimuščiau į netreniruoto kūno pasipriešinimą bėgti toliau. Velnias, matyt blogi marškinėliai...

Norėjau lengvo kelio, tačiau turėjau sau įrodyti, kad tokio nėra. Tokio tikrai nėra! Taip, kaip išsitreniravau nubėgti ilgas 20-25 km trasas, taip pradėjau treniruoti save vidiniam darbui. Lengva nebuvo, nėra lengva ir dabar – visą darbą turiu padaryti savarankiškai: išgedėti nemalonius jausmus, sąmoningai susidurti su vidiniais demonais (traumomis), visa tai išsispręsti viduje, o tada judėti prie kito vidinio iššūkio (problemos). Galima pasisamdyti specialistą, kuris palengvintų darbą (trenerį ar terapeutą), tačiau norint pasiekti rezultatų, darbą turiu padaryti aš pats. Negali treneris nubėgti už mano kūną, o terapeutas išsigydyti mano psichologinių žaizdų už mano psichę.
Ir dabar negaliu garantuoti, jog visad turėsiu valios treniruotėms ar darbui su savo vidumi. Aš netobulas ir nemanau, kad kada tokiu tapsiu – visada bus vietos patobulėti dar labiau. Tačiau nuolatinės pastangos leidžia užsiauginti stipresnį „valios raumenį“. Pasekmė – mažiau pasipriešinimo ir geresni rezultatai, geresni rezultatai – didesnė motyvacija, didesnė motyvacija – didesni iššūkiai, o didesni iššūkiai pareikalaus daugiau valios pastangų.

Lengva netampa niekada. Ir neturėtų, nes tai darbas – jo nereiktų ir įpainioti į laisvalaikį. Beje, pastebėjau įdomų dalyką – intensyvi saviugda, padėjo gerokai labiau atsipalaiduoti, jausti gilesnį lengvumą ir džiaugsmą ilsintis, kadangi anksčiau mane kamuodavę problemos nebevargino.

Tad linkiu jums gero, tačiau ne lengvo darbo! Jei šis įrašas jums patiko ir davė naudos, pasidalinkite juo. Ačiū!

5 komentarai:

  1. o jeigu gyveni gan lengvai ir "skausmingos vidinės maišaties" nėra/nejauti, ar reiktų susirūpint ir pradėt ieškot problemų? :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Jurgi, už komentarą.

      Namanau, kad galėčiau ir turėčiau šiuo konkrečiu klausimu ką patarti – gyvename taip, kaip pasirenkame patys.

      Galiu pasidalinti nebent pastebėjimais – jei gyvenimas eina lengvai greičiausiai toks žmogus neprisiima iššūkių, arba tuos iššūkius prisiima per lengvus. Dar viena versija – jis visiškai nekreipia dėmesio į ženklus, sąkančius kad kažkas yra netaip (pvz įvairūs simptomai, be konkrečių ligų priežasčių), priklausomybės (kurias dažniausiai neigiame) ir pan.

      Lengvame gyvenime nieko blogo nematau – žmogus tiesiog renkasi taip gyventi. Ir jei tai pavyksta bei jį tenkina – puiku!

      Panaikinti
  2. O kokia prasmė prisiimti iššūkius vien dėl iššūkių? Ar ne geriau tiesiog gyventi taip, kaip manai teisinga, daryti tai, ką mėgsti ir manai esant reikalinga. Manau, kad tai ir yra lengvas gyvenimas - neieškoti nesamų problemų ir po to joms neįmanomų sprendimų, o daryti tai, ką gali ten, kur matai, kad nuveiksi kažką gero.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Karina, tikiuosi, kad atsakymus rasite paskutiniame, apibendrinančiame blogo įraše:

    http://apielaime.blogspot.com/2013/07/ar-butina-tai-daryti-sunkiai-ar-lengvai.html

    Jei ne, parašykite likusius klausimus - atsakysiu juos komentaruose, ar paštu.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Aš manau priešingai, gyvenime viskas turi ateiti lengvai, kas ateina per sunkiai, tas yra tiesog NE TAU skirta.

    AtsakytiPanaikinti

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.