Kodėl apie saviugdą nedrąsu kalbėti?

Žmonės apie savęs tobulinimą, savęs tyrinėjimą ir pažinimą kalba mažai, retai, labai artimame rate, arba su bendraminčiais, kurie ir taip kažką veikia saviugdos ir savityros srityje. Tačiau net ir net ir tada dažnai tai būna atsargūs ir gilių temų neliečiantys pokalbiai.

Kodėl?

Gal yra ir daugiau priežasčių, lemiančių menką dalinimąsi tuo, ką šiuo metu atranda saviugda užsiimantys žmonės. Aš manau jas esančias tokias, kokias išvardijau žemiau. Panaudojau keletą terminų – komentuotojas ir žmogus. Žmogus – tai žmogus užsiimantis saviugda, komentuotojas – tas, kuriam yra pasakojama apie saviugdą (ir kuris dažniausiai vienaip ar kitaip komentuoja tai kas pasakyta).

Nenoras pasirodyti silpnu ir kažko nemokančiu, nežinančiu, pažeidžiamu. Šiuo atveju žmogus bijo kalbėti apie saviugdą, manydamas, kad jo asmenybės trūkumai, nežinojimas ar prasta vidinė savijauta, sukels neigiamą komentuotojo reakciją. Tokios reakcijos galima sulaukti, kai komentuotojas savimi mažai pasitiki ir nori, sumenkindamas kitus, pakelti savo savivertę. Sumenkindamas kitą, komentuotojas jaučiasi stipresnis, geresnis, viską labiau suprantąs, tačiau tikrasis jo pasitikėjimas savimi labai žemas.

Kitų vertinimo baimė, arba „Ar tu turi psichologinių problemų???“ Psichologinių problemų turėjimas mūsų visuomenėje vis dar laikomas beveik užkrečiama liga, mat sovietų laikotarpiu visi buvo „sveiki“ ir psichinių problemų turėjo tik bepročiai. Galimi vertinimo scenarijai keli. Pirmas – patarimai kaip geriau išspręsti vieną ar kitą problemą, visiškai nesigilinant kokia problemos kilmė ir apskritai, ar tokios pagalbos reikia. Komentuotojas atpažįsta neišspręstą problemą savyje ir siūlo jos „sprendimo“ metodus (būdą disocijuotis, bet ne ieškoti problemos kilmės, o tada galvoti, ką daryti).
Dar vienas būdas – menkinimas, kai komentuotojas sako, jog tai, apie ką kalba žmogus yra mažai reikšminga, nes „visiems taip yra“. Taip, menkindamas kito problemą, komentuotojas kartu menkina ir savąją. (Tačiau, jei dauguma yra traumuoti, tai nereiškia, jog taip turi ir likti.)

Nesėkmės baimė, nepasiekus rezultato. Šis atvejis primena pirmąjį, tačiau čia vertinamas ne faktas, kad žmogus turi problemą, o tai, kad jis su ja nesusitvarko greitai. Jau esu rašęs, kad savęs keitimo procesas yra lėtas ir nuoseklus darbas su savimi. Kažkas kitas už mus to padaryti negali. Komentuotojas, norėdamas pasirodyti pranašesnis, palaukia progos, kad galėtų pabaksnoti pirštu į „nesėkmę“, taip pakeldamas savo vertę. Komentuotojas taip pat gali vertinti ir metodą ar konsultantą: „niekam tikęs tas tavo rašymas – jau mėnesį rašai, o niekas nesidaro“ arba „tas tavo psichologas nieko neišmano – pusę metų vaikščioji, o jis konkretaus patarimo neduoda“. Greičiausiai komentuotojas pats tikisi greito sprendimo, ir nusivildamas, kad kiti negali išspręsti jo problemos, perkelia savo nusivylimą žmogui.

Apibendrindamas noriu pasakyti, jog visos paminėtos priežastys susiveda į vieną – baimę būti atstumtam kitų – vieno žmogaus ar grupės (visuomenės). Atstūmimo baimė – itin stiprus jausmas, nes pasąmoningai suprantama, jog atstūmimas reiškia mirtį. Senovėje žmogus negalėjo išgyventi vienas, mat atstumtas ar ištremtas jis ilgai neišgyventų, todėl bet kokia kaina stengėsi pritapti prie grupės – tokia socialinio atstūmimo baimės kilmė. Taip pat atstūmimo baimė gali kilti iš vaikystės, kai tėvai atstumdavo vaiką, šiam prasikaltus ar dėl kitų priežasčių.
Tačiau šiandiena – ne priešistoriniai laikai, o jūs – jau suaugęs žmogus. Taip, gali būti baisu komentuotojų reakcijos, tačiau ji gali naudinga, nes parodo žmonių santykį į jus – ar jie tiesiog nori perkelti jums savo neišreikštas emocijas (projekcija), ar jiems iš tikro svarbu kuo gyvenate. Linkiu kuo daugiau žmonių, kurie gyvenime jus palaikys!