Blog'as persikelia

Redaguota 2025-11-11

Po 10 metų ir įvairiausių patirčių, šį blogą po truputį perkėlinėsiu į savo projektą GoTherapy. Turėsiu progos dar kartą peržiūrėti, kaip keitėsi mano požiūris ir nuostatos. Iki susitikimo https://gotherapy.lt/tinklarastis! 

Sveiki,

nuo šiol visi nauji įrašai (ir kai kurie pataisyti seni) bus publikuojami naujame tinklaraštyje, mano tinklapyje, adresu: http://tilvikas.lt/blog/.

Šis tinklaraštis nebebus atnaujinamas.

Ačiū kad skaitėte iki šiol, ir iki pasimatymo naujajame tinklaraštyje :)

Sėkmės baimė

Foto: ResoneTIC /Pixabay

Dažniau psichologai (ir ne tik) kalba apie nesėkmės baimę, trukdančią priimti sprendimus, skatinančią perfekcionizmą ar pastumiančią į neveiksnumą. Tačiau yra ir kita, minima rečiau, dažnai pasąmoninga – sėkmės baimė.

“Kiekvieną kartą, vos mano gyvenime nutinka kas nors gero, kas nors, verta dėmesio ir džiaugsmo, kas galėtų būti pamatas naujam pozityviam dalykui, aš susiduriu su nesėkme. Nu blyn, kiekvieną kartą! Tą akimirką, jau viskas galėtų būti, nu, neblogai, jau kažkokios naujos perspektyvos matosi iš už kampo, imu ir padarau nesąmonę. Nu visišką nesąmonę: įsitraukiu į bereikalingą projektą, lyg ir taip nebūtų darbo, prisiimu darbų kur mano kompetencijos per mažai, įsiskolinu, vėl išduodu draugę, nusiperku brangų ir absoliučiai nereikalingą daiktą, kai ir taip trūksta už nuomą susimokėti.” – kalba Tomas, sutikęs pasidalinti savo istorija. Jis – programuotojas, jau seniai dirbantis geroje kompanijoje, tačiau vis klimpstantis į istorijas su nesėkmingomis pabaigomis, nuolat kam nors skolingas, persidirbęs ir lengvai priaugęs viršsvorio, už kurį pats savęs nekenčia.

Ilgą laiką, atsakymų ieškojęs aplinkybėse, darbe, santykiuose, drauguose, gyvenamojoje vietoje, įsitikinimuose, Tomas atsirado mano kabinete.

“Viskas vyksta man prieš akis ir valią. Ir kai kabinau merginą bare, ir kai važiavom į viešbutį, tada tai tiesiog vyko, atrodo be mano įsikišimo. Aš nieko negalvojau. Man rūpėjo tik seksas… Gal kad buvau girtokas…” – Tomas skėsteli rankomis, tarsi patvirtindamas savo bejėgiškumą.

Ilgai gyvenęs “gyvenimą, kuris atsitiko”, nuolat slapta jautęs bejėgiškumą, („nes viskas nulemta išorinių veiksnių, gal Dievo, o gal likimo), Tomas patikėjo, kad pats jame nieko negali daryti, nes… net jei darai, vis viena kas nors “atsitinka”, o to visiškai nesinori.

“Atrodė, turint pakankamai pinigų, būtų galima kažkaip sėkmingiau gyventi, džiaugtis. Bet kuo daugiau uždirbau, tuo daugiau reikėjo tų pinigų, kol supratau kad dafiga esu skolingas bankams, lizingams ir net žmonėms. Turėjau draugų, kurie matė: gerai uždirbu, ir skolino negailėdami. O aš negalvojau ir skolinausi, nes vis buvo negana.”

Kartu žvelgdami į Tomo vaikystę, pamatėme, kad kiekvienas ramesnis laikotarpis pasibaigdavo katastrofišku pragaru mokykloje ir namuose: “Mokykloje buvau skriaudžiamas mokinys, o namuose – nedrausmingas ir nesimokantis vaikas. Trumpos ramybės pauzės pasidarė taip įtemptos, kad bijodavau daryti bet ką. Kartais grįždavau namo ir sėdėdavau nejudėdamas, net nenusirengęs uniformos, su taše ant kelių, tiesiog sėdėdavau. Tol, kol negrįždavo tėvai ir neprasidėdavo pragaras… vėl. Nesąmonės nutikdavo dažnai: motina mušdavo už pažymius, tėvas nekreipė dėmesio, jam buvo svarbiau garažas ar meistrystės. Vos tik atsirasdavo proga pasidžiaugti, ją sugriaudavo kas nors blogo – pažymys, pastaba, muštynės, sulaužydavau ką…”

Džiaugsmingas akimirkas Tomas bandydavo užpildyti su kaupu – jam atrodė, kad tai yra paskutinis kartas, kai jo gyvenime nutinka kažkas gero. Kažkas, teikiantis Tomui malonumą (net ne laimę). “Tikrai laimingas jausdavausi retai, dažniausiai – vasaromis, kai išvažiuodavau atostogoms į prie jūros, ten gyvenimas transformuodavosi į vasaras su draugais, žaidimus ir tiesiog ne tokią rūpestingą vaikystę, nes tėvai užsiimdavo labiau savo reikalais, o aš gaudavau daugiau laisvės.“

Tomo psichikai tai turėjo dvejopą poveikį: leisdavo atsikvėpti ir pailsėti, bei tapo precedentu nenumarinti jo savivertės visiškai.

„O šiaip valgydavau, kai galėdavau, labai daug masturbavausi, po to žaisdavau kompu… O po to vėl nesąmonės.”. Toks elgesys, suteikdamas malonumo akimirkas emocinio skausmo jūroje, įsirašė ir kartojasi kaip elgesio modelis šiandieniniame jo gyvenime.

Dažnai vaikams atrodo, kad tai, kas vyksta čia ir dabar, niekada nesibaigs. “Beprotiškai ilgos ir nuobodžios pamokos (įsivaizduokite): pirma fizinis, po to, sušutus (mokykloje dušai neveikė), dvi matiekos ir dvi rusų ir ne pabaiga dar… Per pertraukas įtampa, kad kas neprisikabintų, o šiaip nerealiai nuobodu.” Tokia diena tikrai galėjo atrodyti ilga kaip šimtmečiai, o mokslo metai – visa epocha. Vasaros, beje irgi, atrodė nesibaigiančios, jų metu Tomas stengdavosi užsimiršti ir jam tai sekėsi… Visa tai ilgam paliko įspaudą, kad jausmai ar įvykiai gyvenime apsilanko visam laikui. Mums reikėjo pakankamai ilgai padirbėti, kol Tomas įsisąmonino, jog jausmai ir situacijos jo gyvenime ateina ne visam laikui, – jos ateina ir praeina, ir tai svarbu įsisąmoninti kiekvienam beviltiškai besijaučiančiam.

Šiandien kova su Tomo laimės priešu dar nelaimėta. Jo viduje tūnantis demoniukas, vis siekiantis dėmesį nukreipti į fantazijas apie nuostabią ateitį, daiktą, maistą ar blaškantį užsiėmimą, primena: “Būti laimingas ir sėkmingas tu negali. Negali daryti dalykų, savo saugumui ir gerovei. Kam jie tau? Jei dabar yra gerai, pasirūpink, kad dabar ir gautum maksimumą, o ateity… Pofig ta ateitis!”

Nesuvokdamas, kad gyvens ne vien dabar, bet ir rytoj ir poryt ir, greičiausiai, už metų ar dešimties, ir / arba rytojų matydamas per ultrapozityvų arba hipernegatyvų rūką, Tomas nesuvokė realybės taip, kaip galėtų ją suvokti tiesiog ramiai priimdamas. “Jei nesuvokiu ateities realistiškai, kaip galiu padaryti, kad mano sėkmė išliktų? Niekaip. Ateity tiesiog ramaus ir sėkmingo gyvenimo, tipo, nėra, arba jis visiškai sufantazuotas. Man taip atrodo…”

Norėdami pakeisti Tomo ateities paradigmą sukūrėme jo mintims personažą – SuperTomą. Jis ateina iš ateities ir dabartiniam Tomui pasako: “daryk taip ir taip, tada tau viskas bus gerai. Jei nedarysi, bus tas ir tas – žodžiu š…” Tomas SuperTomą kartais išgirsta, o kartais ne: „Kartais, bet dažniau – ne.“ Jį perrėkia demonas iš senojo Tomo pasaulio, vaikystės. Jis griausmingu ir viską šluojančiu balsu ištrimituoja: “Rytojaus nėra, o gyventi reikia šiandien, tau reikia naujesnės mašinos, varom į testdraivą!” Ir taip jo mintyse gimsta idée fixe: naujas automobilis padarys Tomą laimingu, o kai jis bus laimingas, geriau dirbs, o kai geriau dirbs, daugiau uždirbs ir tada atiduos visas skolas, susiras normalią paną, sukurs šeimą ir bus dar laimingesnis. O tai, kad jis ir taip skolingas už dabartinį automobilį, kad darbo yra gerokai daugiau, nei jis spėja padaryti ir kad už tą darbą jam mokamas rinkoje beveik didžiausias atlyginimas, „pamirštama“.

Laimėjimas terapijoje, tai kiekviena, net ir nedidelė pergalė. Kaip maži upeliukai sutekėdami į vieną upę sukuria didingą srautą, taip nedidelės pergalės ar pokyčiai, kartu sudėti, išvysto pokyčio jėgą.

SuperTomas, iš ateities, vis sako: “Ne, neklausyk to velnio. Ateitis, ji yra. Aš esu iš ten, ir tu ten pateksi.” Tais kartais Tomas savimi pasirūpina labiau, žiūri ne vien šiandienos malonumų, bet ir rytojaus gerovės. Tikiu, kad vieną dieną jam pavyks, kad pozityvūs pokyčiai jo gyvenime nusvers praeityje įgytą sėkmės sabotavimo schemą.

Gal Tomo istorija iki galo sėkmės baimės atskleidė. Psichikos veikimo modelis čia paprastas: kiekvienas sėkmė signalizuoja, kad tuoj prasidės kažkas blogo, nekontroliuojamo, todėl geriau, kad sėkmės nebūtų, tada situacija labiau kontroliuojama ir gyvenime mažiau skausmingų nusivylimų, kuriems ypač jautrūs vaikai. Tai – vienas komponentų, kurio jau pakanka sėkmės baimei atsirasti. Susiduriantys su šiuo modeliu pagalvoja tokiomis klišėmis: “būsiu turtingas – man pradės pavydėti ir kenkti, būsiu laimingas – kažkada nusivilsiu, atsiduosiu santykiams – mane išduos”.

Kitas komponentas, kurį irgi minėjau, – perspektyvos nesuvokimas ir emocinė trumparegystė: rytojus labai neaiškus, jis ryšio su šiandiena neturi, o tai, kas vyksta dabar – amžina. Vengiantys sėkmės sabotuoja ją, sukurdami iškreiptą tikrovės suvokimą, nuvertindami savo galimybes nesėkmės akimirkomis, ir / arba pervertindami sėkmei lydint. Emocinės trumparegystės akimirkomis atrodo, kad viskas bus blogai, nes:

• Per ilgai truks
• Neturiu tinkamų įgūdžių
• Neturiu reikiamų ryšių
• Trūksta kokių nors resursų (pinigų, įrangos, žinių, laiko)
• Yra kitų, svarbesnių arba smagesnių darbų/reikalų
• Man tiesiog nepasiseks

Arba, priešingai, viskas bus užtikrintai gerai, nes:

• Rezultatas bus labai greitai
• Net jei resursų (pinigų, įrangos, žinių, laiko) ir trūksta, nesunkiai jų rasiu
• Turiu daugiau įgūdžių nei reikia, o jei neturiu labai lengvai jų įgysiu
• Nustumiami į šalin kiti, esminiai darbai ar rūpinimasis savimi
• Man tiesiog pasiseks.

Būna, kad šios saviapgaulės technikos sėkmingai keičia viena kitą, to žmogui net nesuvokiant. Vieną dieną sau sako: “viskas man jau nebepasiseks”. Kitą, kaip ant sparnų jis jau kalba: “kaip viskas nuostabu ir kaip puikiai viskas einasi”.

Ką daryti, bijantiems sėkmės? Jei atsakymas būtų paprastas, ieškantys jau būtų jį radę. Manau, pirmiausias dalykas, kurį reiktų padaryti, – identifikuoti, kada pradeda veikti savęs apgaudinėjimo mechanizmas, atpažinti kylančius jausmus, rasti priežastis ir iš kur tie jausmai ateina. Saviterapijos ar psichologo padedamiems pradėti stebėti, kada mastymo procese realybė baigiasi ir prasideda fantazijos bei savęs apgaudinėjimas, pozityvus ar negatyvus, nesvarbu. Tai reikalinga, kad išmoktumėte identifikuoti paslydimą ir pradėti kontroliuoti situaciją, pasukdami ją pagaliau ten, kur iš tikro galite – sėkmės link.

Publikuota: psichika.eu

Emocinio apleistumo klausimynas

Terapijoje dažnai kalbame apie vaikystės traumas, apie tai, kas traumuojančio su klientais atsitiko tuomet, kai jie negalėjo savimi pasirūpinti patys, visiškai ar dalinai būdami priklausomi nuo tėvų ar globėjų, kai jų gyvenimus sukrėsdavo netektys ar prievarta. Ieškome ten įvykių kurie akivaizdžiai sukrėtė ir sužalojo psichiką, visam gyvenimui palikdami sielos randą.

Tačiau ne visi turėjo trauminių prisiminimų, kai kurie klientai sako, kad jų vaikystė buvo puiki, pilna gerovės, niekas jų neskriaudė, mokykloje jiems viskas buvo OK. Vis viena, šiandieną jie susiduria su kliūtimis, iš kurių pėdsakai veda gilion praeitin, vaikystėn. Tas neapčiuopiamas pavidalas, trukdantis jaustis pilnaverčiais žmonėmis, apsunkinantis santykius, sukuriantis persekiojančių nesėkmių virtinę ar nuolatinį ryšio su savimi trūkumą, dažnai yra emocinio apleistumo ženklas. Emocinis apleistumas, yra ne tai, kas vaikystėje įvyko. Priešingai, tai yra tai, ko būtinai reikėjo psichiškai sveikam žmogui susiformuoti ir ko trūko. Emocinio ryšio trūkumas – tėvų negebėjimas sveikai emociškai reaguoti į vaiko poreikius, jų emocinis atsiribojimas nuo vaiko. Vaikams neturintiems emocinio ryšio su su tėvais, jie negali išsiugdyti emocinio ryšio su savimi, jie išgyvena tai, ką vadiname emociniu apleistumu.

Pateikiu klausimyną, padėsiantį jums nustatyti ar patyrėte emocinį apleistumą ir kokio jis dydžio. Tai nėra patvirtinta mokslinė metodika, tai labiau mano, kolegų bei dr. Jonice Webb sudaryti klausimai, atskleidžiantys potencialias emocinio ryšio su vaikystėje reikšmingais žmonėmis trūkumą.

Atsakydami į klausimus, suskaičiuokite, į kiek jų atsakėte teigiamai.

1. Kartais jaučiuosi, tarsi manęs niekas nesieja su šeima ar draugais.

2. Aš didžiuojuosi savo nepriklausomybe nuo kitų.

3. Socialinėse situacijose turiu polinkį jaustis nejaukiai.

4. Man atrodo, kad mano jausmai ne tokie svarbūs, kaip kitų.

5. Man sunku paprašyti pagalbos, paslaugos ar nuolaidos.

6. Dažnai jaučiuosi nematoma(s), nors kiti tai neigia.

7. Mano draugai ir / ar šeima skundžiasi, kad esu atitolusi(ęs) ir neprieinama(s).

8. Mielai gyvenčiau atsiskyrėlio gyvenimą.

9. Atrodo, kad gyvenime savo potencialo nepasiekiu.

10. Kartais tiesiog norisi, kad mane paliktų ramybėje.

11. Paslapčiomis man atrodo, kad mano pasiekimai – apgavystė arba atsitiktinumas.

12. Man sunku palaikyti nuoširdžius ilgalaikius santykius.

13. Dažnai savimi nusiviliu arba pykstu ant savęs.

14. Man lengviau „sutarti“ su gyvūnais, kompiuteriais, technika, nei su žmonėmis.

15. Save vertiniu prasčiau nei kitus.

16. Aš labiau linkusi(ęs) prisitaikyti prie kitų, nei išsakyti savo pageidavimus.

17. Viduje kartais jaučiu tuštumą.

18. Savidisciplina man nesiseka.

19. Be priežasties jaučiu pyktį, susierzinimą ar liūdesį.

20. Man sunku įvardinti savo jausmus, negaliu jų apibūdinti.

21. Sunkiai atskiriu savo stipriąsias ir silpnąsias puses.

22. Lyginu save su kitais ir dažniausiai atrodo, kad kiti – pranašesni.

23. Aš dažniau laukiu kvietimų ar pasiūlymų, nei pats juos inicijuoju.

24. Kartais man atrodo tarsi stebėčiau savo gyvenimą iš šalies.

25. Man sunku save nuraminti.

26. Būti „čia ir dabar“ – man sunki užduotis.

27. Atrodo, kad su manimi kažkas ne taip, nors kiti to nesako ir nepastebi.

28. Daug dėmesio skiriu įvaizdžiui, net jei to nereikalauja aplinka.

29. Nesėkmes išgyvenu skausmingai, dažniausiai to neparodydama(s) kitiems.

Remiantis jūsų atsakymais, preliminarus jūsų emocinio apleistumo lygis yra:

0-3 mažas. greičiausiai gavote pakankamai dėmesio iš tėvų ar globėjų, ir pasaulyje jaučiatės pakankamai saugiai, pasitikite savimi, pažįstate savo emocijas, arba emocinio apleistumo problemas jau išsprendėte suaugę.

4-7 vidutinis. Emocinis ryšys su tėvais, globėjais ar kitais vaikystėje reikšmingais žmonėmis buvo, tačiau jo trūko. Todėl kartais sunku suprasti ką jaučiate, kartais jaučiatės „ne savo kailyje“.

7-10 didelis. Jums augant išgyvenote stiprų emocinį apleistumą, jums sunku susisieti su savo emocijomis, dažnai nesijaučiate savimi, taip pat jums sunku užmegzti ir palaikyti sveiką emocinį ryšį.

11 arba daugiau – labai didelis. Vaikystėje buvote emociškai labai apleistas vaikas, jums labai trūko žmonių, su kuriais galėtumėte palaikyti glaudų emocinį ryšį, saugiai atsiverti bei rodyti savo jausmus, todėl savo emocinį pasaulį slepiate nuo kitų ir labai bijote nuoširdžiai atsiverti.

Emocinis apleistumas nėra našta, su kuria turėtumėte keliauti per visą likusį gyvenimą. Jį, kaip ir kitas vaikystės traumas, galima įveikti pasitelkus į pagalbą kompetentingą specialistą, suprantantį kas yra emocinio ryšio vaikystėje trūkumas ir norintį bei gebantį jums padėti. Kaip visada įspėjimas: toks darbas yra ilgalaikis ir nelengvas, kartais trunkantis ilgiau, nei konkrečių vaikystės traumų terapija.

P.S. Labai tikiuosi, kad ši medžiaga bus naudinga ne emocinio apleistumo aukoms, bet ir psichinės sveikatos specialistams.

Pavadinimas: Ar jau laikas pas psichologą?

„Kreipiausi į jus, nes, ką bandžiau, man niekas nepadėjo, tai gal jūs padėsit...” – dažnas klientas prasitaria, paklausus, kodėl kreipiasi ir kokios pagalbos tikisi iš manęs.

Daugumos nuomonė: psichologas yra paskutinė vilties stotelė, tinkanti tik visiškiems nevykėliams arba mentaliai nesveikiems. Nes: savimi pasitikintys, laimingi ir sveiki piliečiai moka tvarkytis su absoliučiai visomis tarpasmeninėmis ir / ar individualiomis problemomis, yra absoliučiai visų klausimų ekspertai ir, žinoma, psichologiškai sveiki irgi yra absoliučiai – kitaip ir būti negali. O jei kas sako, kad gali, tai patys yra nevykėliai durniai ir serga dauno sindromu, alzheimeriu ir šizofrenija iš karto ir vienu metu.

Deja, psichologinė pagalba mūsų šalyje vis dar yra skausminga tema. Į psichinės sveikatos specialistus tebežiūrima arba kaip į psichinių sutrikimų gydytojus, arba kaip į šarlatanus, iš esmės niekuo negalinčius padėti žmogui. Istoriškai susiklostė, kad penkių dešimtmečių sovietinis palikimas tebepersekioja. Jis toks gajus, kad iki šiol psichinės sveikatos priežiūros sistema remiasi pirmiausia medikamentiniu gydymu, o tik po to, gal būt, – psichoterapija ar psichologiniu konsultavimu. Pavyzdžiui norint gauti ligonių kasų finansuojamą psichologo konsultaciją, pirmiausia reikia psichiatro „diagnozės.“ Tai – ydinga, papildomai stigmatizuojanti sistema, priverčianti jau ir taip pažeidžiamus žmones kentėti dar labiau.

Kai kurie mano klientai su problemomis gyveno dešimtis metų, kol, galų gale, jos pradėjo trukdyti taip stipriai, kad nebeliko nieko kita, tik kreiptis į specialistą. Įsisenėjusios bėdos (bet kokios) dažniausiai sprendžiamos gerokai ilgiau ir sudėtingiau, nei šviežios. Pavyzdys iš kitos srities: vizitas pas odontologą vos pastebėjus problemą (dažnai aptinkamą profilaktinio apsilankymo metu) yra gerokai draugiškesnis piniginei, dantims, laikui, nei tada, kai nebesitveriame skausmu ir reikia „remontuoti“ pusę burnos.

„Tai dabar visi turi pulti užsirašinėti pas psichologus?“ – paklausite. Ne, tačiau yra keletas požymių, sakančių, kad vertėtų apsilankyti pas psichologą ar psichoterapeutą. Štai jei:

• Kelias savaites nuolat jaučiate nemalonius jausmus, arba jie pasikartoja po kelis kartus per dieną ar dažniau.
  Nemalonius jausmus (pyktį, liūdesį, baimę, nerimą...) jaučiame visi. Nuotaikos svyruoja, tai – normalu, kartais net kelias dienas galime jaustis prislėgti. Tačiau kai tokios būsenos trunka savaitėmis, yra požymių, kad jūsų gyvenime kažkas negerai.
• Jau kurį laiką patiriate daugiau streso nei įprastai, ypač kasdienėse situacijose.
  Stresą patiriame visi: keičiantis gyvenimiškoms aplinkybėms, dėl praradimų ar kitų reikšmingų įvykių. Kai stresas atsiranda ten, kur jo įprastai nejausdavote: krenta produktyvumas, kūrybingumas, atidumas ten, kur įprastai jie būdavo, tai – jau psichinės įtampos požymis.
• Aplinkiniai pastebi nuotaikų ir elgesio pokyčius bei pradeda jums apie tai atvirai sakyti.
  Pripažinkim – žmonės pasako mums ką, jų pačių nuomone, jaučiame ar galvojame. Dėmesį reiktų atkreipti tada, kai iš skirtingų žmonių girdime panašią žinutę, patys ją ignoruodami ar sumenkindami.
• Pradedate piktnaudžiauti arba naudoti vaistus.
  Psichikos sveikatos specialisto pagalbos reiktų ir tada, kai pradedate piktnaudžiauti dalykais, kuriais anksčiau nepiktnaudžiaudavote, pavyzdžiui: maistu, alkoholiu, darbu, internetu, seksu ir pan. Taip pat, jei atsiradusius simptomams (nemigos, nerimo, depresijos ir kitiems) pradedate juos nuolat malšinti vaistais.

Žinau, vizitas pas psichologą ar psichoterapeutą, ypač pirmas gyvenime, labai gąsdina. Be reikalo, nes mūsų darbas – jums padėti pereiti tas nelemtas kliūtis, trukdančias būti laimingesniais ir labiau savimi. Nenumokite į save ranka.

Taip pat nesitikėkite, kad kažkas kitas (gydytojas, draugas ar draugė, būrėjas, darbas, naujas pirkinys, perskaityta knyga, patarimas ar „dar kažkas“) už jus išspręs problemas, pasakys magišką gyvenimo formulę – taip nebūna. Peri psichologai patarimų nedalina. Jie padeda atrasti jums patiems. Tada atradimai yra tikrai jūsų ir tikrai keičia situaciją. To ieškantiems ir linkiu – nuraminti sielos skausmą, išspręsti kamuojančias dilemas ir žengti į emociškai kokybiškesnį gyvenimą. O tiems, kurie tai jau padarė – tiesiog būti laimingiems.

Šaltinis: psichika.eu

Palinkėjimai...

Šiandien, su kukliu savo blogo skaitytojų ratu (prie kurio prisėsdavau tik retkarčiais, tiksliau tik 5 kartus), noriu pasidalinti prieššventinėmis mintimis.

Artėjant metų pabaigos šventėms, atsisuku ir peržvelgiu kas pasikeitė per metus mano gyvenimo? Atrodo, klausimą užduodu klaidingai... Kas mano gyvenime pasikeitė – ne taip svarbu. Svarbiausia, kas pasikeitė tavo gyvenime, skaitytojau / skaitytoja?

Jei atsigręžtum atgal ir peržvelgtum jau beveik praėjusius metus, ar jie tokie, kokių tikėjaisi? Ką padarei savo asmenybės labui? Ko nepadarei? Ką naujo atradai savyje, kituose, pasaulyje? Ar norėtum šiuos metus pakartoti dar kartą? Jei norėtum, ką keistum ir darytum kitaip? Jei ne – kodėl? Ir vėl gi, ką darytum kitaip? Ko tikiesi iš ateinančių metų? Ko sau palinkėtum?

Linkiu, kad šie klausimai padėtų kitus metus padaryti geresniais, leistų labiau save suprasti ir priimti, labiau atsižvelgti į savo poreikius ir siekti didesnių tikslų, nei iki šiol.

Su artėjančiomis šventėmis!

Nuoširdžiai

Julius Tilvikas

Būsimas aš – žino geriau

Originalus straipsnis – čia.

Ar nebūtų puiku turėti ateitį numatantį rutulį (kaip būrėjos) ar laiko mašiną? Žinotume, kas su mumis bus! Tokią galimybę, pasirodo, turime. Ne tiesioginę, bet turime.

Beveik visiem pažįstamas patyrimas: rytas po vakarykščios „baliavonės“, paskutinė naktis prieš egzaminą, kvailas poelgis nutraukęs draugystę ir kitos gyvenimiškos situacijos, po kurių dažniausiai sakome sau (o kartais ir kitiems): „daugiau nebe…“ Tokius patyrimus lydi nebaigtinė aibė nemalonių jausmų: kaltė, gėda, savigrauža, neviltis, pyktis, liūdesys, beviltiškumas, pasibjaurėjimas… Pasekmes galėjome numatyti, tačiau iš savo klaidų (akivaizdu kad), ir vėl nepasimokėme. Po šio karto sau pasižadame – pamoką išmokome ir daugiau taip nebesikartos… …iki kito karto. Praeina laikas: kartais diena, kartais savaitė, kartais net ir metai. Mes ir vėl tame pačiame déjà vu (jau matyta – pranc.). Kartais veikėjai tie patys, kartais – kiti, tačiau vienas jų visada dalyvauja, tai – mes.

Ankstesnėje pastraipoje suminėtos smulkesnės detalės, susidėlioja į didesnį paveikslą – gyvenimą, pasidabinusį besikartojančiais elgesio modelių raštais: atsisukę atgal, į praeitį, galime matyti, kaip kažkada seniai (mūsų pačių) priimti sprendimai įtakoja šiandieninę būtį. Bloga mityba – sveikatos sutrikimus. (Visi tai žinome, bet parduotuvėse saldumynų skyrius dvigubai didesnis už daržovių.) Alkoholis ar tabakas – pasilinksminimo įpročius. (Visi žinome kaip jie kenkia sveikatai, tačiau negalime atsisakyti.) Išlaidavimas – finansinei laisvei. (Visi žinome, kad finansiniai įsipareigojimai apsunkina, tačiau dauguma vis viena gyvena į skolą.) Jei jūs – ta mažuma, kuri gali sąžiningai pasakyti: „tai – ne apie mane“, sveikinu. Kitiems belieka palinguoti galva ir trečią kartą per metus ir vėl užsirašyti tą patį tikslą į kalendorių: sveikiau gyvensiu, taupysiu, mažiau gersiu, pradėsiu sportuoti… whatever.

Dar ne viskas. Prieš tai aprašiau į gyvenimą įsileidžiamus neigiamus dalykus. Liko skausmingesnė ir dažniau ignoruojama tema, apie kurią (dažniausiai) susimastome gyvenimo pabaigoje, – praleistos teigiamos ir pozityvios aplinkybės. Tai skamba kaip: „jei būčiau galėjęs(usi), išdrysęs(usi), leidęs(usi) sau…“ Tai svarbūs, gyvenimą keičiantys ir lemiantys, tačiau nepriimti sprendimai, neišnaudotos galimybės, neįgyvendinti projektai, nenukeliautos kelionės, nesukurti santykiai… Supratimas, kad tai nebesugrąžinama, dažnai būna toks skausmingas, kad nenoromis patys sau sukuriame pasiteisinimų apie: likimą, karmą, sintetinę laimę, ar ką panašaus. O tada galime sau pasakyti: „toks likimas“, arba „matyt praeitame gyvenime kažko neišmokau“, arba „nežinau ar būčiau laimingesnis, jei būčiau gyvenęs kitaip“.

Ane? (Kalbininkiškai: „ar tikrai?“)

Toks pasakymas prilygintinas: „jei gyvenime būtų geresnių dalykų daugiau, būčiau nelaimingesnis, nei esu dabar.“ Žinoma, tai padeda išsivaduoti iš sunkios atsakomybės naštos. Atsakomybės už savo pačių gyvenimą ir poelgius; už tai, kuo tampame suaugę ir ką darome, kad taptume geresnėmis savo pačių versijomis, geresnėmis, nei buvome iki šiol.

Visas šis pakalbėjimas apie atsakomybę už savo veiksmus, su laiko mašina siejasi štai taip…

… jei turėtume laiko mašiną, būtų smalsu pažiūrėti kaip mums ten, ateityje gyvenasi ir ką daryti, kad būtume laimingesni ir sėkmingesni. Mokslininkams vis dar bandant įminti laiko-erdvės kontinuumo mįsles, kažką panašaus į laiko mašiną kiekvienas turime savyje. Tai – vaizduotė ir mintys.

Jei prieš priimdami kokį svarbų sprendimą pagalvotume: „ar ateities aš padėkos man už tai, ką dabar darau?“ Būtent tokiu formatu. Ar jis (ateities aš) jausis dėkingas už priimtą sprendimą. Jei taip, galimas dalykas, kad sprendimas bus naudingas, tinkamas, priartinantis prie laimės ir geresnės gyvenimo kokybės. Žinoma, nereiktų pamiršti sveiko skepticizmo, objektyvumo ir aplinkybių įvertinimo. Ši technika padeda suvokti perspektyvą, kurią labai labai dažnai paliekame užmaršty, net ir priimdami gyvenimiškai svarbius sprendimus.

Įdomu (ir svarbu), kad klausimą suformulavus priešingai: „ar mano ateities aš nesigailės, kad tai darau“, atsakymas dažniausiai būna: „ne, nesigailės“. Esame linkę apie save galvoti geriau, nei yra iš tikro – pozityvi nuostata prisideda prie realybės iškraipymo ir savęs apgaudinėjimo, tad kaip rašiau, klausimą reikia formuluoti kaip rašiau prieš tai: „ar ateities aš bus dėkingas“.

Kai jau žinote, bus lengviau nuspręsti: jūsų ateities aš bus labiau dėkingas už naujus saulės akinius, kainavusius 100 EUR, ar už asmeninių finansų valdymo kursus? Ateities aš labiau patiks bokalas alaus ir hamburgeris, ar labiau salotų lėkštė ir sultys? Ateities aš pasakys ačiū už tai, kad siekėte savo svajonės, ar kad ėjote mažiausio pasipriešinimo keliu?

Ką ateities aš pasakys rytoj? Po savaitės? O po 20 metų? Tikiuosi, kad jis bus laimingas ir patenkintas. Geros ateities!

Turi kūną? Naudok jį, bet neperdozuok...

Vakar su draugais laipiojom Lokės Pėdoje. Ta proga, šiandien  noriu pasidalinti idėja apie mūsų asmenybės, sielos, dvasios ar gyvybės nešėją – kūną, ir jo naudojimą.

Mintis paprasta. Turime kūną. Jis – pagrindinis mūsų gyvenimo instrumentas. Juo naudodamiesi sukuriame viską aplinkui save; tiesiogine ta žodžio prasme, juo sukuriame savo gyvenimą: gerbūvį ar blogbūvį (atitinkamai).

Net, jei mūsų darbas protinis, vis viena kūnas reikalingas, kad smegenų kūrinį perteiktume pasauliui. Dabar guldau savas mintis ant kompiuterio ekrano. Tam naudoju pirštus ir akis. Jei diktuočiau, naudočiau balsą, t.y. kaip mokykloje mokė – kalbos padargus (iki šiol man tas pavadinimas asocijuojasi su žemės ūkiu...)

Kompiuterį, kuriuo rašau, įsigijau naudodamas savo kūną: dirbau protinį darbą, už kurį man buvo sumokėta. Jei kūno nebūtų, nebūčiau galėjęs jo atlikti. Stalas, ant kurio stovi kompiuteris, – rankų darbo. Neturėdamas rankų, nebūčiau jo nušlifavęs, nulakavęs, surinkęs.

Tad... Jei mūsų protą patalpintų į stiklainį, net ir sumastę nuostabiausių dalykų, negalėtume jų įgyvendinti, jau neminint paprasčiausio fizinio darbo, tokio kaip pvz. gatvės šlavimas ar indų plovimas.

Ilgai nenaudojamas daiktas tiesiog susensta. Tarkim, automobilis, kaip ir žmogaus kūnas, – sudėtingas mechanizmas, tačiau net ir tvarkingas, geras, naujas automobilis nenaudojamas susens labiau, nei tvarkingai eksploatuojamas. Netikit? Paklauskit bet kurio automechaniko!

Nenaudojami raumenys, sąnariai, smegenys atrofuojasi, praranda savo pradinius gebėjimus, taip kaupdami vis didesnę inerciją juos išjudinti po sąstingio. Ilgainiui ta inercija virsta chronišku energijos stygiumi ir nenoru nieko daryti.

Tačiau perdozuoti taip pat kenksminga. Nuolatinės perkrovos ir stresas mūsų kūnui tokie pat žalingi, kaip ir atrofija. Imkim tą patį automobilį. Jei jį „drošim“, nesaugosim, laiku nepasirūpinsime profilaktika ilgai jis netarnaus. Netikit? Paklauskit bet kurio automechaniko!

Piktnaudžiaudami savo kūno naudojimu sudėvime jį anksčiau laiko, perteklinis fizinis, emocinis, protinis nuovargis kaupiasi ir vis dažniau pradeda mus stabdyti, kol pats kūnas nepasako „STOP!!!“, išsireikšdamas perdegimu ir lėtiniu nuovargiu. Ilgainiui tai virsta chroniškomis, lėtinėmis ligomis.

Taigi, naudokime savo kūną, bet neperdozuokime. Man pačiam tai reiškia:

• kuo dažniau naudoti savo jėgą kaip transporto priemonę, kai galiu (lipti laiptais o ne važiuoti liftu, naudoti dviratį, ne auto)
• reguliariai sportuoti
• sveikai valgyti, bet kartais leisti pasidžiaugti ir nesveikais dalykais
• išsimiegoti, bet nepersimiegoti
• skirti laiką poilsiui, buvimui tik su savimi
• nuolat mokytis, tačiau neperkrauti savęs tuščia informacija
• nebijoti išeiti už komforto zonos, ir nepamiršti į ją grįžti pailsėti.

Gero naudingo savaitgalio, be didelių perdozavimų...

Saviterapija: apie psichikos – emocinę, sielos terapiją

Dalinuosi savo straipsniu psichika.eu portale.

Dažnai, atsakinėdamas į klausimus, rašydamas ar konsultuodamas sakau „saviterapija“. Kas tai ir kaip tuo naudotis?

Saviterapija, – tai psichologinis savęs gydymas, psichoterapija pačiam sau. Jos tikslas, kaip ir bet kokios kitos psichoterapijos ar psichologinio konsultavimo, – padėti žmogui išspręsti slegiančias emocines, psichologines, elgesio problemas, geriau pažinti save bei pradėti jaustis laimingesniu.

Tai – geras būdas padėti sau, ir kaip pagrindinė savęs gydymo priemonė, ir kaip papildoma, lankantis pas psichoterapeutą ar psichologą.

Pirmas iškylantis klausimas: „kas yra terapija?“ Pabandysiu pateikti „koncentratą“, mano nuomone, teisingiausiai atskleidžiantį terapijos esmę. Terapija, – tai procesas, kurio metu atrandamos nepageidaujamo elgesio, jausmų ar jausmų nebuvimo, destruktyvių fantazijų (minčių) priežastys ir terapinio proceso metu stengiamasi tas priežastis pašalinti. Pati dažniausia problemų priežastis – vaikystės trauma. Retais kartais trauma gali atsirasti ir vėliau, dėl priešiškų aplinkybių gyvenime: artimo mirtis ar išsiskyrimas, sunki ar nepagydoma liga, kūno sužalojimas, patirtas smurtas (išprievartavimas, apiplėšimas, karas). Tačiau, dar kartą pabrėžiu, problemų šaknys dažniausia glūdi vaikystėje patirtose traumose. Taigi, terapija yra psichologinių traumų gydymas.

Kaip tas traumas (teisingai) gydyti? Nesigilinant į traumavimo procesą (nors reikėtų), paprastas atsakymas – išjausti sielvartą ir kitus nemalonius jausmus (išgedėti), kilusius dėl priešiškų aplinkybių traumavimo metu. Kai nebeslegia neišjaustų jausmų našta, traumuotas žmogus gali pradėti suvokti, jog aplinkybės anksčiau pasąmoningai kėlusios nemalonius jausmus ar iracionalų elgesį, dabar nebekelia grėsmės ir / arba yra kontroliuojamos mūsų pačių.

Kitais žodžiais tariant, – integruoti atskilusias psichikos dalis į sveiką mūsų sistemos dalį. Dar kitais žodžiais tariant, – išmokyti savo smegenis reaguoti į traumą primenančias aplinkybes adekvačiai ir realistiškai.

Tai gali atrodyti nepaprastai sudėtingas procesas, reikalaujantis super-gebėjimų ir žinių – tokių, kurių turi tik psichoterapijos mokslų daktaras. Pasižiūrėkite į veidrodį. Pristatau jums jūsų asmeninį psichologijos mokslų daktarą, lydėsiantį per visą jūsų saviterapijos (ar terapijos) procesą, jis – žmogus veidrodyje, jūs pats / pati.

Psichologo kabinete vyksta tik maža dalelė tikrojo psichoterapinio darbo ir tą darbą padarote jūs. Specialistas neįlenda į jūsų smegenis ir jų neperprogramuoja. Psichoterapeuto ar psichologo darbas – sąžiningai ir atvirai atspindėti jums tai, ką atsinešate į terapiją, empatizuoti bei (labai retais atvejais!) patarti, išmokyti naudotis palaikymo ar savęs pažinimo technikomis.

Kitas, natūraliai kylantis kausimas: kodėl, vis dėl to, žmonės eina į psichoterapiją, moka didelius pinigus ir daro tai ilgai, kartais metų metais? Tam yra keletas priežasčių: nežinojimas apie saviterapiją, nepasitikėjimas savimi ar savęs nuvertinimas, atsakomybės perkėlimas (terapeutui ar kitiems), klaidingi įsitikinimai, ankstesnės neigiamos saviugdos ar savityros patirtys, nereguliarus ir paviršutiniškas darbas su savimi. Darbą su savimi gali atlikti kiekvienas, bet kai kuriems, ypač turintiems sunkių sutrikimų, saviterapija be profesionalios pagalbos gali būti itin sudėtinga. Jokiu būdu neraginu mesti psichoterapiją ir pradėti gydytis patiems, mano tikslas – parodyti dar vieną būdą padėti sau.

Pakalbėkime apie patį darbą. Pagrindinė saviterapijos technika paprasta: tiesiog užrašome savo mintis, jausmus, prisiminimus, sapnus, pojūčius, fantazijas į saugią vietą (žurnalą). Kai kuriems nepatinka rašyti, tad jie naudoja garso ar vaizdo įrašus savo mintims dokumentuoti.

Tai – svarbiausias saviterapijos žingsnis. Vien jausmų užrašymas gali palengvinti emocinę naštą. Jei nėra kas priima jūsų jausmus, tai gali padaryti popierius – paprastas ar kompiuterinis. Taip saviterapija prasideda.

Mezgant ryšį su savimi svarbiausia – nuostata savo pačių atžvilgiu. Pykdami, kaltindami save ar sau nuolaidžiaudami mažai ką pasieksime, todėl saviterapijos metu svarbu tinkamai nusiteikti – į savo asmenybę (save patį) ir išgyventas patirtis žiūrėti smalsiai ir su atjauta. Kai kuriems tai padaryti būna sunku, ypač jei esame užlieti emocijų, pavyzdžiui labai pykstame, liūdime, jaučiame kaltę ar gėdą.

Užplūdus jausmams dažnai padeda tiesiog jų užrašymas. Popierius kartais tampa vieninteliu liudininku, visiškai ir besąlygiškai priimančiu jūsų išgyvenimus ar prisiminimus.

Kita svarbi vidinė nuostata saviterapijai – visiškas sąžiningumas ir atvirumas. Jūsų žurnalo be jūsų žinios ir sutikimo niekas neturėtų skaityti, tad jame galite būti visiškai atviri. Jei ne čia, tai kur dar galėsite pažvelgti į savo tikrąjį vidų? Iš praktikos žinau, kad visiškas sąžiningumas su savimi labai gąsdina, ypač skaitant tai, ką užrašome. Yra itin tamsių vidinių kertelių, į kurias nenorime net pažvelgti. Vis dėl to, jei norite rezultato, siūlau kaip tik jas ir atskleisti sau patiems. Savęs pamatymas iš šono padeda save įvertinti iš naujo, patirti naujų įžvalgų, suvokti kaip ir kas su mumis vyksta, ir kodėl.

Visiškas atvirumas su savimi galimas tik esant specifinėms aplinkybėms: aplinka, kurioje rašome, turi būti saugi ir mūsų užrašytas turinys turi būti prieinamas tik mums vieniems. Jos pasirinkimas – individualus reikalas: vieniems saugiausia vieta namai, kitiems kavinė, tretiems darbo stalas biure, ketvirtiems parko suoliukas. Kalbant apie turinio saugumą – viskas priklauso nuo to, į ką užrašinėjate. Rašydami į kompiuterį pasirūpinkite, kad programa užrakintų jūsų sukurtą dokumentą slaptažodžiu (svarbu nepamiršti ir jo). Dar geriau jei dokumentą saugote išorinėje laikmenoje ar jūsų interneto talpykloje (pvz. DropBox tarnyboje) – šios sistemos pakankamai gerai pasirūpina saugumu. Taip pat galima rašyti specialiai žurnalinimui skirtuose tinklapiuose (pvz. penzu.com ar 750words.com).

Jei rašote popieriuje, pasirūpinkite kad užrašai būtų laikomi saugioje vietoje, prie jų negalėtų bet kas prieiti. Viena rekomendacijų – pragręžti ar prakirsti sąsiuvinyje skylę ir lapus užrakinti nedidele spynele. Jei diktuojate ar įrašinėjate video taip pat pasirūpinkite failų saugumu.

Dar viena problema, neretai sukeliančia nepatogumų pradedantiems saviterapiją – neturėjimas ką užrašyti. Jie sako: „tik prisėdu ir galva iš karto pasidaro tuščia.“ Jei taip nutinka, galima aprašyti ką patiriate kai nesirašo: jausmus, kylantį pasipriešinimą, minčių trūkumą, kūno pojūčius, ką primena jaučiama būsena, gal kyla koks prisiminimas ar fantazija. Svarbu pradėti ir … nesustoti.

Žinoma, iš pradžių įprotis užsirašinėti savo išgyvenimus bei mintis gali atrodyti varginantis, neproduktyvus, keliantis pasipriešinimą ar nuobodulį. Normalu, juk saviterapinio žurnalo rašymas dažniausiai nėra malonus užsiėmimas, kaip ir vizitas pas psichoterapeutą, kuomet kalbate ir mąstote apie skaudžius ir nemalonius jums dalykus. Tačiau išsiugdžius įprotį nuolat rašyti žurnalą, jis taps neatsiejama jūsų emocinės ir psichologinės higienos dalimi, tokia pačia, kaip dantų valymas rytą ir vakare.

Kita svarbi saviterapijos technika – žurnalo skaitymas. Šis užsiėmimas gali būti net sunkesnis nei rašymas. Kaip tik skaitydami pradedate matyti save tarytum kitomis akimis ir tai, ką pamatote, ne visada nuteikia maloniai. Skaitant savo žurnalą reiktų laikytis tokių pačių nuostatų kaip ir rašant: atlaidumo sau ir smalsumo. Pažvelkite į save kaip į kitą žmogų. Neretai toks įspūdis ir susidaro – žmonės sako: „negi tai aš parašiau???“

Nieko čia keisto – rašydami buvote vienoje būsenoje (veikė vienos jūsų asmenybės dalys), o skaitydami – kitoje (gali veikti kitos dalys). Tai naudinga, nes galite suprasti kaip jaučiatės, ypač skaitydami užrašus, kuriuose išrašytos stiprios emocijos ar bauginantys prisiminimai. Skaitant kylančios mintys ir jausmai tampa penu tolimesniems užrašams.

Skaitant žurnalą taip pat svarbu kuo objektyviau vertinti įvykius ir jausmus. Pagalvoti: „o ką aš manyčiau ir jausčiau, jei tai būtų ne apie mane, o apie kitą žmogų?“ Patikrinti, ar įvykiai ir jausmai atitinka realybę, ar emocijos tinka situacijai. Pavyzdžiui: pykstame ant draugo, mums išsakiusio objektyvią kritiką (netinka) ar džiaugiamės nauja knyga (tinka). O gal kaip tik, ten, kur turėtų kilti jausmai, jų nekyla? Pavyzdžiui – prisiminus vaikystėje patirtą neteisybę. Visi šie neatitikimai signalizuoja apie traumuotas mūsų asmenybės dalis, o su jomis turėtume padirbėti.

Kiekvienas turime savyje sveiką psichikos dalį. Jos dalyvavimas terapijos procese ir yra psichologinio sveikimo laidininkas. Ji (mūsų tikrasis Aš) – vidinis psichoterapeutas empatiškai, smalsiai ir sąžiningai stebintis mus, pateikiantis įžvalgas ir palaikantis mums išgyvenant sielvartą, padedantis traumuotoms dalims išgyti. Ta pati dalis dalyvauja ir įprastoje psichoterapijoje, tik gal kiek mažiau ją pastebime, juk, kaip rašiau, gijimas, tai jūsų darbas, ne terapeuto.

Baigdamas noriu pastebėti – tai ne mokslinis straipsnis. Stengiausi parašyti viską kuo paprasčiau ir aiškiau, taip, kad tai būtų suprantama kiekvienam norinčiam geriau pažinti save ir ieškančiam kelių sau padėti. Sėkmės saviterapijoje!

Odė jausmams

Žmogus be emocijų kaip biologinis robotas, bet kokia kaina, be skrupulų siekiantis savo (dažniausiai) savanaudiškų tikslų. Nejausdami jausmų sau žmonės negali suvokti ir kitų jausmų – neturi empatijos. Jie tik numano, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, stebėdami aplinkinius prisitaiko kad atitiktų jų lūkesčius. Tiems, kurių savivertė žema, tokie žmonės atrodo labai malonūs ir draugiški, empatiškiems ir emociškai brandiems – priešingai – dirbtiniai ir psichopatiški.

Jausdami žmonės supranta kas su jais vyksta: santykiuose, darbe, šeimoje, draugijoje. Bejausmiai arba prisitaiko ir elgiasi taip, kaip iš jų tikisi, arba vengia nepažįstamų situacijų, o į jas patekę sutrinka, pasimeta ir pradeda elgtis impulsyviai. Jie „žaidžia“ tik ten, kur žino „žaidimo taisykles“, kurių išmoksta stebėdamas kitus.

Kaip pojūčiai padeda orientuotis erdvėje, išvengti su(si)žalojimų, nustatyti savo negalavimus, taip jausmai padeda susivokti psichoemociniame pasaulyje: įvertinti santykius, psichologinę atmosferą, jausmus sau ir kitiems, peržengiamas asmenybės ribas. Jie – kaip kompasas, padedantis mūsų emociniam aš išlikti nesužalotam ir siekti geresnės psichologinės terpės.

Jausdami šaltį žmonės apsirengia, skausmą – atitraukia ranką nuo jo šaltinio, šilumą – 

žino kiek prie jos prisiartinti, kad nenudegtų.

Jausdami liūdesį žmonės pasineria į save, pyktį – atsitraukia nuo jį keliančio žmogaus, simpatiją – žino kiek prisiartinti, kad netaptų atgrasiais.

Vieni neturi emocijų, kiti jų turi per daug, treti randa emocinį aukso vidurį. 

Naujagimiai gimsta labai emocionalūs, tačiau jų neišsivysčiusios smegenys dar negali kontroliuoti tų emocijų, jos veržiasi per kraštus. Tai, kokio emocinio brandumo bus suaugęs žmogus priklauso tik nuo tėvų.

Yra tėvų, kuriuos naujagimių, kūdikių, vaikų emocijos trikdo: kelia pyktį, susierzinimą, baimę, liūdesį.

Yra tėvų, kurie į naujagimių, kūdikių, vaikų emocijas nekreipia dėmesio, jas ignoruoja.

Yra tėvų, kuriems naujagimių, kūdikių, vaikų emocijos yra svarbiausias vaiko gerovės rodiklis, todėl jie prisiderina prie vaiko poreikių ir empatizuodami įsiklauso į tai, ką vaikas jiems sako, net jei jis nemoka kalbėti. Deja, ši grupė mažiausia.

Tėvams prisiderinant prie naujagimio, kūdikio, vaiko emocijų, šis jaučiasi saugiai, ir taip išmoksta pats reguliuoti kylančius jausmus, suvokia ką jie jam sako ir dėl ko kyla. Jis išsiugdo sveiką impulsų kontrolės mechanizmą.

Tėvams reaguojant kitaip, nepriimant naujagimio, kūdikio, vaiko emocijų, jis pradeda slopinti jausmus, arba randa kitų savęs nuraminimo būdų. Pirmuoju atveju toks vaikas ilgainiui taps bejausmiu suaugusiuoju. Antruoju atveju – ieškos išorinių priemonių kaip save nuraminti, o nenuraminęs jaus nuolatinius (lėtinius) jausmus: nerimą, liūdesį, vidinę tuštumą.

  

Kurį laiką gyvenau bute, kuriame girdėjosi tolumoje pravažiuojantys traukiniai. Kartais tai atrodė romantiška, kartais erzino. Po pusmečio pagavau save beveik nebegirdįs traukinių. Jie tapo man tokiu įprastu reiškiniu, jog atrodė, kad jų nebėra. Šią savo gyvenimo atkarpėlę pasakojau ne šiaip sau.

Traukinių dundėjimo niekaip negalėjau įtakoti, jis man nenaudinga informacija – ir su laiku pradėjau ją tiesiog ignoruoti.

Supaprastinus iki primityviausio lygio, vaikams panašiai nutinka su jausmais. Kai besikartojantis jausmas neneša jokios naudingos informacijos (kai vaikas negali įtakoti aplinkos remdamasis savo jausmais), jausmą vaikas išstumia (represuoja) į pasąmonę. Kuo daugiau jausmų naujagimis, kūdikis, vaikas išmoksta išstumti, tuo didesnę emocinę nejautrą  nešioja savyje. Taip žmonės nebejaučia savo jausmų, kaip aš nustojau girdėti pralekiančius traukinius.

Kai mosteliu pele į viršutinį kairį ekrano kampą savo kompiuteryje, pasirodo visi atidaryti langai, tada pasirenku reikalingą ir tęsiu darbą. Prisėdęs prie kito kompiuterio vis dar naudoju šį žestą pele, nors jis man nieko neduoda – jis tiesiog giliai įaugęs įprotis, sunkiai kontroliuojamas įprotis.

Ši istorijėlė primityviai metaforizuoja jausmų kontrolės trūkumą. Jei naujagimis, kūdikis, vaikas taip ir neišmoksta kontroliuoti savo jausmų (vaikas gauna netinkamas reakcijas į jam kylančias emocijas), jis arba išsiugdo klaidingą supratimą apie jausmo nešamą informaciją (pvz. mano kad nemalonios emocijos yra negatyvios) arba jausmai būna perdėtai stiprūs (pvz. labai susierzina, kitam vairuotojui darant manevrą ir nerodant posūkio signalo, tačiau nekeliant avarinės situacijos). Taip žmonės jausmų nešamą informaciją panaudoja netikslingai, kaip aš be priežasties stumdau pelę į ekrano kampą.

Vaikas suauga ir tampa žmogumi, turinčiu visai kitokius resursus – emocinius, psichologinius, fizinius. Jį supa kitokia aplinka, jo gyvybė nebepriklauso nuo tėvų ar globėjų. Jis tampa savarankišku individu, tebeturinčiu teisę į emocijas ir / ar jų kontrolę. Jis gali jausti ar nebejausti – jo neberiboja nekontroliuojami išoriniai veiksniai. Dabar visi raktai į emocinę brandą yra jo paties rankose.

Išmokti jausti tinkamai, ar apskritai jausti, nėra lengva – tai, kaip ir bet koks kitas įgūdis, reikalauja darbo, ištvermės ir kantrybės. Jei emocinis invalidumas truko dešimtmečiais, per porą mėnesių atstatyti tokio masto žalą – nelengvas darbas. Nelengvas, tačiau įmanomas. 

Išmokti jausti – verta. Emociškai brandūs žmonės suvokia pasaulį gerokai plačiau. Tai galima įsivaizduoti kaip vienspalvių akinių nusiėmimą: visa, kas anksčiau buvo vienos spalvos, tik skirtingo intensyvumo, dabar tampa spalvota – su savais pustoniais ir perėjimais iš spalvos į kitą. Tai – beveik naujas matavimas. Žmogus „matantis“ emocines spalvas, gali suprasti kokie santykiai jį saisto su aplinkiniais ir su pačiu savimi. Dar daugiau – tik suprasdamas kokie tie santykiai yra, tas žmogus gali juos keisti... žinoma, jei pats to nori. Renkasi žmogus.

Renkiesi tu. Gražių spalvų.

Man – depresija. Ką daryti?

Depresija. Dažnas žodis ir reiškinys, sutinkamas beveik kiekvieną dieną. Pradedant apibūdinimais – depresyvi muzika, depresiška nuotaika, darbas nuo kurio kyla depresija... baigiant diagnoze – „jums - klinikinė depresija.“ Apie depresiją daug rašoma – kaip ją įveikti, kokius medikamentus vartoti, kaip ji įtakoja gyvenimą. Dažniausiai apie depresiją kalbama kaip apie ligą, kuri gali būti išgydoma vaistais, ir kuri apibūdinama kaip „kylantis dėl gyvenimo aplinkybių“ cheminis smegenų disbalansas. Tikrai, depresija gali atsirasti dėl tam tikrų ligų sukelto monoaminų (smegenų chemikalų) trūkumo (Adisono ligos, Laimo ligos, išsėtinės sklerozės, insulto, diabeto, vėžio, skydliaukės sutrikimų), tačiau tai yra daugiau išimtys. Deja, tais dažnais atvejais „cheminis disbalansas“ yra ne depresijos priežastis, o tiesioginė jos pasekmė.

Kodėl depresija kyla?

Atmetus minėtas medicinines priežastis, depresija paprastais žodžiais sakant   yra neišjaustas sielvartas.

Jis gali kilti dėl neseniai gyvenime įvykusių įvykių – artimo žmogaus praradimo, staiga ir labai suprastėjusių gyvenimo sąlygų, kitų skausmingų įvykių gyvenime.

Kita, gerokai dažnesnė depresijos kilmės priežastis – ankstesniųjų, neišspręstų traumų pasekmė. Situacijos ir įvykiai gyvenime iššaukia pasąmonėje esančias traumas, o šios – netiesiogiai veikia mūsų nuotaiką. 

Kas vyksta depresijos metu?

Žinoma, jaučiame depresijos simptomus:

• kiekvieną ar beveik kiekvieną dieną jaučiama prislėgta nuotaika,
• anksčiau džiuginusi veikla dabar nebekelia jokio pasitenkinimo,
• mitybos sutrikimai – apetito praradimas ar netikėtas jo išaugimas,
• miego sutrikimai – nemiga ar padidintas mieguistumas,
• nuolatinis energijos trūkumas, kurį kartais pertraukti trumpi energijos antplūdžiai.
• malonių emocijų sumažėjimas ir priešingai – nemalonių padidėjimas,
• padidintas emocinis jautrumas,
• nuolatinis stiprėjantis ir slegiantis kaltės jausmas,
• koncentracijos ir protinių pajegumų sumažėjimas,
• įkyrios mintys apie savižudybę arba bandymas nusižudyti.

Kaip rašiau, dažnai jie yra tik signalas apie mūsų psichikoje vykstančius tam tikrus procesus. Sąmoningai nesuprantame kas vyksta, tačiau iš mūsų pasąmonės trauma vis nori grįžti atgal į mūsų sąmoningą psichologinę ekosistemą. Neišjaustas sielvartas, dėl patirtų traumuojančių įvykių vaikystėje (dažniausiai), bando išsiveržti ir išvaduoti mus nuo emocinės naštos. Tai mūsų psichikos bandymas išgyti – sėkmingas jis bus ar ne, priklauso nuo mūsų pačių.

Kaip atsikratyti depresijos?

Yra du keliai vienas lengvas, kitas - teisingas.

Pirmasis, dabar ypač populiarus ir propaguojamas, – „forgive and forget“ („atleisk ir pamiršk“ angl.). Tai įvairios technikos ar priemonės užsimiršti, išstumti negatyvias mintis, pakeisti nemalonią nuotaiką (būseną), atleisti savo skriaudėjams ir „vėl tapti laimingu žmogumi.“ Priemonės – antidepresantai, technikos – visa, kas padeda nustumti nemalonias nuotaikas ir mintis į šalį, neišsprendžiant esminės priežasties – traumos sukeliančios depresiją. Tai technikos, padedančios disocijuotis – pridengti sielos žaizdą taip, kad šios nesimatytų. Neskauda, reiškia viskas gerai. Beje, kai kurios paminėtos technikos technikos yra naudingos naudojant su antruoju depresijos gydymo metodu, tačiau pabrėžiu – jos tik palaikymo priemonės, ne gydymo.

Pavyzdžiui: medikamentai (mano įsitikinimu naudotini labai ribotai ir tik išskirtiniais atvejais), pozityvus mąstymas, meditacija, sportas, joga, sveika socializacija.

Kita grupė, tai priemonės padedančios tik disocijuotis, jos visiškai nepadeda, o kartais dar labiau žaloja: priklausomybės, užkalbėjimai, burtai ir kita ezoterika, religija, depresijos gydymas vien medikamentais, greita psichoterapija padedanti „užsimiršti“.

Antrasis kelias – sunkus, ilgai trunkantis, skausmingas. Juo einant tenka prisikasti prie esminės priežasties, sukeliančios depresinę būseną – traumos (traumų). Einant šiuo keliu, pasąmonėje paslėpti prisiminimai ir jausmai iškeliami į paviršių ir sąmoningai išgyvenami terapijoje. Emocinei naštai nustojus slėgti, depresija dėl neišjausto sielvarto nebekyla. Tai gerokai ilgiau trunkantis kelias, tačiau pasirinktinas dėl savo tvarumo.

Metaforiškai šie būdai atrodytų taip: depresija tai negyjanti, skaudanti žaizda, kurioje yra įstrigęs svetimkūnis. Pirmas būdas, ją aptvarstyti, išgerti nuskausminamųjų, ir gyventi iki kito karto – kol vėl pradės kraujuoti ar skaudėti. Antrasis būdas – operacija, kurios metu svetimkūnis yra pašalinamas, todėl žaizda gali sugyti ir daugiau nebeatsiveria.

Kaip ir rašiau, šį kelią galima ir, sakyčiau, būtina derinti su depresijos įveikos (emocinio palaikymo) technikomis ir priemonėmis, paminėtomis pirmajame kelyje į išgyjimą.

Supratau, nenoriu gilintis, man tiesiog reikia, kad kuo greičiau neskaudėtų. Ką daryti?

Rasti kas „greitai ir kokybiškai“ gydo depresiją. Taškas.

Suprantu, noriu keisti save taip, kad daugiau tos nesąmonės nebekiltų. Ką daryti?

Tai priklauso nuo depresijos. Jei ji stipri – kreipkitės į kompetetingą psichoterapeutą ar psichologą, jei ne – galite su depresija susidoroti ir patys. Toliau laukia tiesiog darbas – gilinimasis į save, į kylančius nemalonius jausmus, į prisiminimus, į traumas. Kitas žingsnis atradus traumas – sielvartas arba „gedulas“. Jo tikslas – išjausti traumos nešamą sielvartą taip nusimetant slegiančią neišjaustų emocijų naštą, o atskilusią psichikos dalį integruoti atgal į mūsų emocinę visumą. Toks būtų labai trumpas terapijos ar saviterapijos aprašymas.

Kiekvienas mano klientas arba ateina į terapiją su depresija, arba išgyvena ją terapinio proceso metu. Kartais aš net ir pats pasakau: „prasidėjo depresija – judame tinkama linkme.“ Manote džiaugiuosi, kad mano klientai kenčia? Gal esu koks psichologinis sadistas, geriantis savo vargšų pacientų slogią nuotaiką? Priešingai. Depresija rodo, kad tai, kas buvo viduje giliai užkasta ir nejudinama, pagaliau po truputį tampa apčiuopiama. Gal dar neaiškiai, miglotai ir iškreiptai, tačiau tai – pamatinis akmuo statant jaukius Tikrojo “aš” namus.

Sėkmingo gijimo!

Nepamiršti gyventi

„Pastaruoju metu pradėjau jausti neįprastai daug įtampos. Iš vėžių išmuša nedidelės, anksčiau nekeldavę rūpesčių smulkmenos, dažniau pykstu, sutriko miegas, mityba...  rodos visą dieną praleidžiu įsitempęs kaip styga, o miegodamas nepailsiu.“ - tokią savianalizę pateikė man tikrasis Aš, kai vieną dieną pagalvojau – „gal man jau reikia raminamųjų?“ 

Vietoje raminamųjų pasiskyriau sau kitą „gydymą“ - po ilgos pertraukos pagaliau ištrūkau pabėgioti, leidau sau perskaityti vieną kitą straipsnį ir, apskritai, sustojau ir pažvelgiau į gyvenimą kitu kampu. Žinoma, nuo tokių užsiėmimų valandos, kurias galima skirti darbui ir jų vis trūksta, ištirpsta. Tačiau pasikeičia keletas esminių dalykų: tos valandos tampa kokybiškesnėmis, o aš nebesijaučiu įstrigęs situacijoje, pradedu matyti daugiau galimybių... Kartojuosi? Taip, nes manau, kad tai labai svarbu – pažvelgti į situaciją kitomis akimis, įsivardinti sau savo jausmus, suvokti kas vyksta su mumis. Atsikvėpti ir gyventi.

Akimirkomis, kai galiu pažiūrėti į savo gyvenimą, net jei jis atrodo sudėtingas, jaučiuosi gyvas. Ne disciplina, ne darbo valandos, ne įsipareigojimai sau ir kitiems, ne tobulumo, pripažinimo ir turto siekimas, man leidžia jaustis gyvu. Gyvenu tada, kai suvokiu, kad esu Aš, ir kad esu čia ir dabar, kad planai ir ateitis yra gerai, tačiau jie bus kažkada, o gyventi galime tik šiandien, tik dabar.

Neapsigaukime, tai neišsprendžia problemų, nenuima nuo mūsų pečių naštos, nesumažina atsakomybės prieš save ir kitus. Tas nedidelis pagrindas po kojomis yra tik laiptelis, padedantis kabarotis į kalną, vadinamą gyvenimu. Tačiau tada pats kabarojimasis tampa nebe našta ir darbu, o kelione, žaidimu, kurio tikslas pajausti gyvenimą, įkvėpti jo kiekvieną dieną, valandą, minutę...

Ar verta gyventi, kai norisi mirti? Savižudybė.

Neseniai elektroniniu paštu gavau paklausimą, mintimis vis paskatinantį sugrįžti prie svarbios, skaudžios ir dažnai nutylimos temos – savanoriško gyvybės atėmimo sau, kitaip tariant – savižudybės. Šis įrašas, labiau pamąstymų santrauka, nei analizė ar informacija jos prevencijai.

Išgirdus apie savižudybę, visiems dažniausiai kyla klausimas – kodėl? Kas išėjusio žmogaus gyvenime įvyko tokio, kad jis pasirinko mirtį, kaip, jo požiūriu, geriausią išeitį iš situacijos, kuri kito akimis galėtų atrodyti ne tokia komplikuota. Atrodo, iš kiekvienos situacijos galima rasti išeitį, paprašyti kitų pagalbos, nepasiduoti ir pan.
Kitas klausimas būna apie, atsakomybės prisiėmimą, jei tai artimas ar pažįstamas žmogus, ar atsakomybės priskyrimą, jei tolimesnis: „jei kiti būtų įsikišę, tai galėjo išsispręsti, viskas galėjo būti kitaip...“

Abiem atvejais primirštamas pagrindinis istorijos herojus – žmogus, pasirinkęs nutraukti savo gyvenimą. Jis tarytum lieka už įvykių horizonto, drama, vykusi jo viduje taip ir lieka mažai žinoma. Taip, tai tikrai įvyksta ne iš „gero gyvenimo“. Net ir žmonės, kitų akimis daug pasiekę ir gyvenantys gyvenimą, kurio kiti, regis, gali tik pavydėti, pasirenka savižudybę – atrodo visiškai nepaaiškinama.

Manau, esminis sprendimas atimti pačiam iš savęs gyvybę – nebepakeliamas emocinis skausmas ir / arba vidinė tuštuma. Nors tai skamba labai paprastai, lyg ir aiškiai, tačiau išgyvenančio žmogaus sąmonėje padėtis atrodo beviltiška ir nepataisoma. Jis ar ji didžiąją dalį gyvenimo taip jautėsi, nesusilaukė pagalbos, arba pagalba, kurios susilaukė, buvo neveiksminga. Ir dar vienas, manau, nepaprastai svarbus faktorius nulemiantis šį fatališką žingsnį, stiprus savęs nuvertinimas. Žmonės, ilgą laiką nejaučiantys gyvenimo džiaugsmo, nesijaučia vertingi vien dėl to, kad jie egzistuoja. Jų savivertės trūkumą kartais kompensuoja išoriniai veiksniai: santykiai, statusas, turtas, išvaizda, profesija... Tai veikia kaip ramsčiai, palaikantys griūvančią sieną, kuriai nugriuvus lieka žiojėti didžiulė sielos skylė, atverianti skausmingą tuštumą.

Rašydamas apie priklausomybes, minėjau: dvasiniam skausmui žmogaus smegenys naudoja tas pačias neuronų grandines, kaip ir fiziniam skausmui perteikti. Nuolatos jaučiama širdgėla, veikia tarytum visada atvira žaizda. Žinau, jog palyginimas, kurį padarysiu neatspindi realybės, tačiau įsivaizduokite, kad didžiąją laiko dalį praleistumėte prapjautu pilvu ar lūžusia koja.  Žmonės, pakėlę prieš save ranką dėl vidinio skausmo, jaučiasi panašiai. Kitas palyginimas – mitas apie Sizifą, kiekvieną dieną ridenantį sunkų akmenį viršukalnėm ir niekada nepasiekiantį tikslo. Žinoma, jog jaustume beprasmybę, jei pradėdami kiekvieną dieną suvoktume: „kad ir ką bedaryčiau, negaliu užpildyti nuolat mane persekiojančios bedugnės tuštumos.

Manau, esminis veiksnys pastumiantis nusižudyti, tai klaidingas įsitikinimas, kad niekas nebegali padėti, jog situacija nebepasikeis ir tokia išliks visą amžinybę. Tai būdinga, kai praeityje patirtos traumos neleidžia užaugti emociniam aš. Žmogus įstrigęs mažamečio vaiko rolėje, kurioje vėl ir vėl šiandieną bando pakeisti košmarą išgyventą praeityje. Jis – bejėgis, kuriam atrodo, kad juo tegali pasirūpinti kiti, tik ne jis pats. O kas, jei tų kitų nebelieka??? Tada vidinis vaikas išgyvena tėvų netektį. Jei tai kartojasi nuolat, tegalime tik įsivaizduoti, nuolat persekiojančią kančią – vis laidoti ir laidoti savo tėvus.

Liūdina, kai žmonės savo noru traukiasi iš gyvenimo. Liūdina ir žudantys save kas dieną, iš lėto: alkoholiu, narkotikais, vaistais, maistu, padidinta rizika (neatsargiu vairavimu, ekstremaliu sportu, sveikatai ir gyvybei pavojingais užsiėmimais), nikotinu, kitomis priklausomybėmis. Jie dar nepasiekė nebepakeliamos skausmo ribos, gal turi išorines, vertę palaikančias sistemas, o gal nėra taip stipriai traumuoti. Tačiau procesas tas pats – jie taip nevertina savo gyvenimo, ir jaučia tokį vidinį skausmą ir / ar tuštumą, kad yra pasiryžę ilgą gyvenimą iškeisti į lėtą mirtį.

Žinoma, nuolat išgyvenamas atskirties, susvetimėjimo su pasauliu ir savimi jausmas – skausminga, kaip ir kiti, save žaloti linkusiems būdingi stiprūs jausmai: kaltė, gėda, liūdesys, nerimas. Kalbu apie lėtinius, didžiąją gyvenimo dalį persekiojančius jausmus. Tai ne tas pats, kas jausmai, kylantys dėl objektyvių priežasčių – įvykių vykstančių mūsų gyvenime ir adekvačios reakcijos į šiuos įvykius. Tuomet išgyvenami jausmai – normali mūsų psichikos reakcija, padedanti objektyviai vertinti situaciją ir ją įveikti.

Vis dar lieka neatsakytas klausimas: „tai kaip padėti žmogui, nebematančiam prasmės gyventi“? Manau, kad atsakymas paprastas, tačiau kartu keliantis visą virtinę kitų klausimų, kurie jau turėtų suktis apie konkretų atvejį. Pirmiausia – saugios ir palaikančios aplinkos sukūrimas. Aplinkos, kurioje pagaliau būtų galima prakalbti apie tai, kas skauda, leisti būti pažeidžiamu ar pažeidžiama, kur yra kas iš tikro išklauso, nekritikuoja ir nesiūlo sprendimų, tačiau padeda juos priimti, kai tam ateina laikas. Žinau, gali nuskambėti absurdiškai, tačiau kartais galime padėti ir patys sau, jei mumyse yra dar nors truputis optimizmo. Linkiu, kad jo  būtų nors krislas, kiekviename mūsų.

Man reikia ne terapijos, tik pasikalbėti

Neseniai su klientu baigėme darbą: ką buvome užsibrėžę pasiekti – pasiekėme, tačiau jis ir toliau lankosi konsultacijose, nors aiškiai jam išsakiau – tolimesnis konsultavimas nėra būtinas, nebent klientas norėtų dirbti ties kitais klausimais. Išgirdau tokį atsakymą: "aš vis tiek norėčiau ateiti, jei tu ne prieš, tiesiog man reikia su kažkuo taip atvirai pasikalbėti, daugiau neturiu su kuo".

Tai, ką išgirdau, nebuvo naujiena. Neretai klientai pasidalina patirtimi – atvirai, nuoširdžiai, drąsiai ir sąžiningai gali pasikalbėti tik su manimi. Kodėl? Tai, ką išsakysiu, žinoma, tik mano nuomonė, tačiau, manau, turiu argumentų ją pagrįsti.

Viena šio medalio pusė – stengiuosi sukurti saugią atmosferą atvirai bendrauti. Su manimi klientai gali būti tuo, kuo jie yra iš tikro. (Taip, kai kurie perkelia į mane tėvus ar romantinį partnerį, apie tai pakalbėsime žemiau.) Klientams nereikia apsimetinėti, kad jie geresni ar blogesni nei yra iš tikrųjų, jiems galima klysti, turėti jausmus ar jų neturėti, pasakoti savo fantazijas garsiai ir nebijoti, kad iš jų juoksis, žemins, atstums ar neigs. Jie gali garsiai svarstyti apie baimes, norus, planus ir žinoti, kad visa, ką jie išsako ar kitaip atskleidžia, neiškeliaus už kabineto sienų, o jei ir iškeliaus, tai tik jiems leidus ir be asmeninių detalių.

Kita pusė – dirbdamas su klientais aiškiai apsibrėžiu asmenybės ribas ir stengiuosi kad jie neperžengtų manųjų. Dažnai ši pusė klientams nėra tokia maloni, kaip pirmoji, mat aiškus ribų apibrėžimas reiškia, kad klientai negali elgtis su manimi, kaip norėtų ir nesusilaukti dėl mano pastebėjimų ar atsakomosios reakcijos. Tarkim klientui pažeidus terapinį kontraktą – neatvykus į sesiją ir nepranešus anksčiau nei 24 valandos prieš tai, klientas turės susimokėti už neįvykusią sesiją. Aiškių asmenybės ribų apsibrėžimo atžvilgiu, tai tiesiog normali kompensacija už neįvykdytą susitarimą. Žinoma, kai kuriems klientams tai atrodo kaip bausmė, ir kai tai įvyksta turime puikią progą padirbėti ties atsakomybės prisiėmimu, atrasti dar daugiau temų darbui. Kaip minėjau pastraipa aukščiau, dar vienas svarbus argumentas aiškių asmenybės ribų apsibrėžimui, – leisti klientui pamatyti, kada jis perkelia į mane tėvus ar romantizuoja mūsų ryšį. Jei turime aiškias asmenybės ribas, tai lengviau pastebima, o tada paprasčiau ir išsprendžiama.

Šios dvi medalio pusės skatina viena kitos puoselėjimą. Aiškus asmenybės ribų apsibrėžimas paskatina saugaus santykio atsiradimą, o saugiame santykyje lengviau ir aiškiau apsibrėžti asmenybės ribas.

Vis gi grįžkim prie pradinio klausimo: kodėl kai kuriems klientams atrodo, jog tikrai nuoširdžiai jie gali pasikalbėti tik su terapeutu? Juk šios savybės: saugus ryšys ir apibrėžtos asmenybės ribos turėtų būti bet kurios tikros draugystės pagrindas. Tai ta būsena, kai draugai pasitiki vienas kitu, gerbia vienas kitą, bei stengiasi tą pagarbą išsaugoti neapsimesdami kuo, nėra. Kitaip, tai būtų nepagarba draugui, kartu ir sau!

Sąžiningai atsakykite sau, ar turite tokį ryšį, ar kada turėjote? Deja, nemažai individų tokio ryšio negali užmegzti per visą savo gyvenimą. Nesaugumas ir nepagarba sau (iš to išplaukia – ir kitiems) trukdo tokio ryšio atsiradimui bei palaikymui. Pats, nors ir daug bendraudamas su žmonėmis, tegaliu suskaičiuoti tokius santykius tik ant (ne visų) vienos rankos pirštų. Beje, tokių draugysčių atsiradimui teko daug padirbėti jas kuriant, o pastarosios tapo tuo stipresnės, kuo daugiau ryšio atradau pats su savimi.

Tai, kad šiandieniniame, vis labiau sujungtame pasaulyje tebevyrauja vienatvė, kai nuoširdžiam ir atviram pokalbiui tenka pasitelkti "tikrą draugą už pinigus" – terapeutą, liūdina. Žinoma, gal tai geriau, nei neturėti ryšio su niekuo, ypač su savimi. Linkiu jums atrasti ir sukurti tokį, gyvenimą nušviečiantį, santykį (santykius) su savimi ir su tais, kurie jo verti.

Pokyčiai. Gerai jie, ar blogai?

Galiu drąsiai pasakyti, kad šie metai man buvo kupini pokyčių. Jų buvo visose mano gyvenimo sferose – pradedant darbu, pereinant į asmeninį gyvenimą ir baigiant santykiais. Į nesigilinant į detales, noriu pasakyti: tai nebuvo vien malonūs, teigiami pokyčiai. Įvyko ir daug nemalonių (neigiamų) dalykų, jų pasekmes tebejaučiu šiandien ir greičiausiai jausiu dar ne vienerius metus.

Kaip bebūtų, mano ar jūsų gyvenime, apie pokyčius kalbama dvejopai. Vieni sako: „Pokyčiai visada į gera, net jei jie ir blogi.“ Yra ir kitas, visiškai priešingas, berods, kinų prakeiksmas linkint bloga: „Linkiu tau gyventi pokyčių metais.“ Taigi, ar pokyčiai yra gerai, ar blogai?

Asmeniškai man pokyčiai padėjo suprasti ir išgryninti sau keletą dalykų: kas man iš tikro patinka gyvenime, kokie žmonės mane supa, koks aš būnu ekstremaliai stresinėse situacijose, galų gale, dar kartą suvokti, koks vertingas yra gyvenimas.

Kodėl, rodos nemalonus dalykas, – neigiami pokyčiai gali būti naudingi? Pagrindinė nauda – galimybė pažvelgti į save iš kitos pusės, pamatyti savo Aš tokį, kurio anksčiau negalėjome pastebėti, arba pastebėjimai buvo grynai teoriniai. Žinoma, galima teoretizuoti apie savo emocines būsenas, saugiai (be emocinio ryšio) kapstantis po praeitį ir žvelgti į savo traumas, tarytum laboratorinėje aplinkoje. Iškilus gyvenimiškoms situacijoms, dažniausiai tos teorinės žinios prapuola ir į sceną įžengia mūsų įprasti elgsenos modeliai. Neretai iš klientų girdžiu skundus irpriekaištus sau: „aš stengiausi ______ tačiau man nieko neišėjo, elgiausi kaip visada“. Vietoje brūkšnelių galite įsirašyti įprotį, būdo bruožą, savybę, kuriuos norite išgyvendinti iš savo elgsenos.

Situacija, kai išgyvename nemalonius laikus, naudinga tada, kai galime, nors labai trumpam, į ją pažvelgti iš šono, įvertinti tarytum ji vyktų ne su mumis ir ne dabar, o po to, saugesnėje aplinkoje prisiminti ir analizuoti. Padarius išvadas žengti tolimesnius žingsnius link sąmoningumo – keistis, gydytis traumas, ar nedaryti nieko, jei mus tenkina rezultatas.

Kai kurios situacijos gali būti labai ekstremalios, gali traumatizuoti ar retraumatizuoti. Tačiau dauguma šiandieną stresą keliančių aplinkybių ar įvykių, objektyviai žiūrint, nėra itin grėsmingi, o kai kurie jų – mums, suaugusiems žmonėms, nekelia visiškai jokios grėsmės. Iš tikro bijo mūsų dalys, mūsų emocinis aš, gyvenantis mumyse kaip vaikas. Į situaciją pažvelgę vaiko akimis, o po to suaugusiojo – pamatytume dvi visiškai skirtingas perspektyvas.

Manau, svarbiausias žingsnis neigiamų pokyčių metu, būtų įvertinti tą dviejų požiūrių skirtumą. Jis gali tapti kertiniu akmeniu dedant stresą keliančių situacijų įveikai (coping – angl.) pamatą. Jei nematome situacijos objektyviai, tai nepastebime skirtumo tarp mumyse esančio vaiko ir suaugusiojo požiūrių, o tada nebeteks prasmės visos streso valdymo technikos, meditacijos, savęs įtikinėjimai, galų gale pripratimas prie baimės , kylančios iš pasikeitusių aplinkybių. Neįsisąmoninę kas pokyčiuose mums kelia baimę, iš esmės taip ir liekame nieko nesupratę. Jei ta baimė ilgainiui sumažėja, nepadidėjus sąmoningumui, liekame tiesiog pripratę prie situacijas arba išmokę gabiai save apgaudinėti. Ar verta? Renkatės jūs.

Saviugda „sunkiai“ ar „lengvai“. Apibendrinimas

Tęsdamas mintis apie „jei lengva, darai tai neteisingai“ ir „jei sunku tai dar nereiškia, kad darai tai teisingai“, noriu apibendrinti visa, ką jau rašiau, ir padėti suprasti kokią poziciją siūlau. Deja, ne visi komentarai ar paklausimai matyti bloge. Vienus klausimus gaunu tiesiogiai iš klientų, kitus – pokalbiuose su draugais ir pažįstamais, ar tiesiog per Facebook.

Apibendrinant galima sudėti viską į keletą paprastų klausimų:

„Jei mums nėra sunku, ar tai reiškia, kad mes kažkokie nevykę ar blogesni, o gal geresni? Ar visą gyvenimą reikia kad būtų sunku ir kam vargintis ir ieškoti problemų lygioje vietoje?“

Norėčiau pasielgti, kaip su klientais – atgręžti klausimus jums, skatindamas pagalvoti: „Apibrėžk, ką tau reiškia geresnis ar blogesnis? Kodėl manai, kad „sunku“ – vien nemalonūs pojūčiai? Kaip tu įveiki iššūkius, kuriuos išsikeli sau, ar juos tau iškelia gyvenimas?“

Dalindamasis mintimis ir idėjomis nenoriu jų primesti kitiems (jums). Tai jūsų gyvenimas ir galite gyventi jį kaip tik norite. Man gera, jei tame, kuo dalinuosi, randate sau įkvėpimo, idėjų, tinkamų technikų, ar priešingai – kyla pasipriešinimas, nesutinkate su manimi ir tai panaudojate savo įsitikinimams sutvirtinti ar juos kvestionuoti. Jei taip yra, tikiuosi daviau kažką naudinga. Klausimai jus užkabino ar kilo minčių? Pabūkite su tomis idėjomis, gal atrasite ką naujo.

Dabar išdėstysiu tai, ką norėčiau apibendrinti.

Svarbiausia – renkatės jūs. Jei jūsų gyvenimo rezultatai tenkina, ir nenorite nieko keisti – puiku! Nieko ir nekeiskite. Jei manote, kad nereikia kelti sau iššūkių ir jūsų gyvenimas geras be jų – nuostabu, reiškia jūs jau pasiekėte ko trokštate. Bet... kodėl tada vis dar skaitote? Jei skaitote ir manote, kad asmenybė, kuria esate, dar gali patobulėti – ryžkitės pokyčiams, jei to dar nepadarėte. Tačiau žinokite, matomų ir reikšmingų rezultatų rezultatų galima pasiekti tik ilgalaikių pastangų dėka. Nežinau nei vieno garsaus ir sėkmingo žmogaus, kuris rezultatų gyvenime būtų pasiekęs neprisiimdamas iššūkių ir nedirbdamas. Norint ką nors gauti, reikia duoti mainais – norint gauti asmenybės pasiekimų, reikia duoti pastangų.

Noriu priminti, kad ankstesniuose įrašuose iš esmės kalbėjau apie saviugdos ir savityros procesus. Nors kai kurios metaforos pasiskolintos iš kitų sričių (pvz. bėgimo) ir jos pritaikytos saviugdai ir savityrai, jas galima taikyti ir kitoms gyvenimo sritims.

Dabar trumpa istorija.

Man baisu. Jau seniai nebuvo taip baisu. Širdis daužosi, akys išplėstos. Būdamas penkerių dar nežinau kas yra adrenalinas moksliškai, tačiau jis liejasi per kraštus. Skauda nubrozdintus ranką ir kelį, o per skruostus rieda viena kita ašara. Norėčiau pabėgti iš čia, mesti viską. Gal kažkiek gėda, kad taip ir neišmoksiu važiuoti dviračiu ir pikta... Taip, dviratis man varo neviltį ir pyktį, kita vertus – nenoriu atsilikti nuo draugų. Vis matau, kaip jiems smagu. Ir aš noriu važinėtis taip, kaip jie, todėl vėl užsikeberioju ant man per didelio dviračio, apsižvalgau ar niekas nemato mano nesėkmių ir tęsiu. Dar po keleto nesėkmingų bandymų, pagaliau man pavyksta – vieną, antrą trečią kartą pavažiuoti tiesiu keliuku ir nenukristi, dabar beliko išmokti pasisukti...

Man baisu. Prieš akis didžiulė nuokalnė, o takelis jau išvažinėtas anksčiau už mane numynusių varžybų dalyvių. Dabar, arba niekada – jei pasiduosiu, nebeturėsiu jėgų ir pasitikėjimo įveikti likusių trisdešimties kilometrų. Matau, kaip kiti nulipa ir vedasi dviračius, o labiau patyrę – leidžiasi ant jų. „Bala nematė“ – pagalvoju, paminu ir įgaunu pagreitį. Ties nuokalnės apačia, prie pat purvyno akies krašteliu dirstelėju į spidometrą. 50,2 km/h. Jaučiu kaip galinis ratas čiuožia pats sau, mintyse projektuoju, kur reiks „nusileisti“ man, o kur dviračiui. Nežinau kaip, bet išsilaikau ir dabar jau minu tokio pat statumo įkalnėn. Šalia važiuojantis dalyvis šypsodamasis pasidalina įspūdžiu: „That was a trick!“. Persimetame dar keliomis frazėmis ir tęsiame. Užmynęs į viršų, vos pakvėpuoju ir norėčiau kristi čia pat, ant žolės, palaukti kol mane „surinks“ pagalbos tarnyba, bet prisimenu nuokalnę, jau nuvažiuotus beveik šešiasdešimt kilometrų, ir noras įveikti trasą persveria nuovargį. Judu toliau.

Šias istorijas skiria 32 metai. Jos apie tą patį – važiavimą dviračiu, abiem atvejais pastūmiau save iki ribos, buvau giliai diskomforto zonoje. Ar būčiau išmokęs važiuoti dviračiu, jei nebūčiau savęs stumtelėjęs už komforto zonos, kai man buvo penkeri? Greičiausiai ne. Ar būčiau įveikęs Tartu dviračių maratono trasą (87 km)? Tikrai ne.

Galite paprieštarauti – ne visi dalykai gyvenime yra sudėtingi ar sunkūs (kad ir išmokti važiuoti dviračiu, vieniems lengva, kitiems – ne). Sutinku ir primenu, kad istoriją panaudojau tik tam, jog metaforiškai pademonstruočiau situacijas, tam pačiam užsiėmimui. Išėję iš komforto zonos susiduriame su nemaloniais jausmais, mintimis, prisiminimais, pojūčiais, ypač darydami tai sąmoningai – mokomės, siekiame meistriškumo tame, ką darome. Imamės to iš visos širdies, pasinėrę ir susikoncentravę. Tai taikytina daugumai gyvenimo sričių. Jei veikla pasidaro lengva, ji tampa arba buku įpročiu arba nuobodybe. Tai, ką darome saviugdoje, nebūtinai turi kelti vien nemalonias emocijas ir pojūčius. Sunku, reiškia reikia įdėti pastangų, kainuojančių energiją. Paimkim kitą situaciją – bet kokį kompiuterinį žaidimą. Žaisti dažniausiai nelengva, būna visko: ir pykčio, ir nusivylimų, ir džiuginančių momentų, ir netikėtumų. Įsivaizduokite, jei dvidešimt žaidimo valandų praleistumėte pirmame lygyje. Taip, būtų lengva ir paprasta, tačiau labai labai nuobodu. Tas pats su mūsų gyvenimu, jei viskas jame paprasta ir lengva – ar nenusibosime patys sau? Ar netapsime nuobodžiais kitiems? Patys būdami nuobodos, kokius žmones trauksime į savo gyvenimą?

Yra kita medalio pusė, apie kurią būtina pakalbėti – nuolatinis, lėtinis, patologiškas buvimas diskomforto zonoje. Tikrai yra nemažai žmonių, didžiąją gyvenimo dalį jaučiančių nemalonius jausmus, tuštumą, beprasmybę. Komforto zona jiems atrodo kaip sala išsigelbėjimui neaprėpiamame nemalonumų vandenyne. Nesvarbu ar ten saugu, ar ji ne toksiška, ar iš jos galima ištrūkti kada panorėjus. Ta sala (salos) gali būti priklausomybės, saviapgaulė, abejingumas, blogiausiu atveju tai būna savižudybė. Kai kas susikuria kitas diskomforto zonas tam, kad galėtų užsimiršti kas aplinkui juos vyksta. Nuolatinis buvimas įtampoje, bėgime, „nesibaigiančiame tobulėjime“ – ar tai toks pat noro pabėgti nuo realybės ženklas? Ar tas bėgimas nėra tokia pati saviapgaulė kaip ir buvimas vien komforto zonoje?

Aukso vidurys, mano nuomone, – būsenų kaita, kai sunkų darbą, siekiant patobulinti save, pakeičia visiškas atsipalaidavimas ir ramybė. Toks balansas, įmanomas tik tada, kai sąmoningai nusprendžiame savo gyvenime tvarkytis taip, kaip pasirenkame patys – ir dirbti, ir žaisti. Jei tokio balanso mūsų gyvenime šiandien nėra, tačiau jo siekiame, galime nuspręsti pradėti pokyčius dabar, mūsų pastangų dėka pasiekti pageidaujamos lygsvaros. Greičiausiai lengva nebus, jei esate stipriai išsibalansavę, žinau iš asmeninės ir klientų patirties. Esame inertiški, kaip didelis, sunkus traukinys – jį išjudinti nelengva, kaip nelengva ir sustabdyti, jam lekiant pavojingu greičiu. Norint mums išsijudinti iš letargiškos būsenos reikia prisivertimo, atrodo, kad pastangos padaryti bent menką žingsnį yra milžiniškos. Kaip ir nuolatiniame lėkime, ant kulnų lipant nerimui, sustoti ir skirti laiko sau, pabūti ramybėje, visiškai atsipalaiduoti – lygiai tokia pati sunki užduotis.

Esame pavaldūs dėsniams. Gamtos, bendravimo, biologijos, psichologijos. Norėdami pokyčių, turime jiems suteikti sau postūmį, kad pokyčiai atsirastų. Postūmiui reiks energijos. O kuo didesnio pokyčio norite, tuo daugiau reiks pastangų įdėti. Paprasta, tiesa?

Jei vis dar kyla klausimų – lauksiu jų komentaruose ar asmeniškai. Jei galvojate, kad tai ką perskaitėte – naudinga, pasidalinkite. Ačiū!