2014 m. balandžio 1 d., antradienis

Odė jausmams

Žmogus be emocijų kaip biologinis robotas, bet kokia kaina, be skrupulų siekiantis savo (dažniausiai) savanaudiškų tikslų. Nejausdami jausmų sau žmonės negali suvokti ir kitų jausmų – neturi empatijos. Jie tik numano, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, stebėdami aplinkinius prisitaiko kad atitiktų jų lūkesčius. Tiems, kurių savivertė žema, tokie žmonės atrodo labai malonūs ir draugiški, empatiškiems ir emociškai brandiems – priešingai – dirbtiniai ir psichopatiški.

Jausdami žmonės supranta kas su jais vyksta: santykiuose, darbe, šeimoje, draugijoje. Bejausmiai arba prisitaiko ir elgiasi taip, kaip iš jų tikisi, arba vengia nepažįstamų situacijų, o į jas patekę sutrinka, pasimeta ir pradeda elgtis impulsyviai. Jie „žaidžia“ tik ten, kur žino „žaidimo taisykles“, kurių išmoksta stebėdamas kitus.

Kaip pojūčiai padeda orientuotis erdvėje, išvengti su(si)žalojimų, nustatyti savo negalavimus, taip jausmai padeda susivokti psichoemociniame pasaulyje: įvertinti santykius, psichologinę atmosferą, jausmus sau ir kitiems, peržengiamas asmenybės ribas. Jie – kaip kompasas, padedantis mūsų emociniam aš išlikti nesužalotam ir siekti geresnės psichologinės terpės.
Jausdami šaltį žmonės apsirengia, skausmą – atitraukia ranką nuo jo šaltinio, šilumą – 
žino kiek prie jos prisiartinti, kad nenudegtų.
Jausdami liūdesį žmonės pasineria į save, pyktį – atsitraukia nuo jį keliančio žmogaus, simpatiją – žino kiek prisiartinti, kad netaptų atgrasiais.

Vieni neturi emocijų, kiti jų turi per daug, treti randa emocinį aukso vidurį. 
Naujagimiai gimsta labai emocionalūs, tačiau jų neišsivysčiusios smegenys dar negali kontroliuoti tų emocijų, jos veržiasi per kraštus. Tai, kokio emocinio brandumo bus suaugęs žmogus priklauso tik nuo tėvų.
Yra tėvų, kuriuos naujagimių, kūdikių, vaikų emocijos trikdo: kelia pyktį, susierzinimą, baimę, liūdesį.
Yra tėvų, kurie į naujagimių, kūdikių, vaikų emocijas nekreipia dėmesio, jas ignoruoja.
Yra tėvų, kuriems naujagimių, kūdikių, vaikų emocijos yra svarbiausias vaiko gerovės rodiklis, todėl jie prisiderina prie vaiko poreikių ir empatizuodami įsiklauso į tai, ką vaikas jiems sako, net jei jis nemoka kalbėti. Deja, ši grupė mažiausia.
Tėvams prisiderinant prie naujagimio, kūdikio, vaiko emocijų, šis jaučiasi saugiai, ir taip išmoksta pats reguliuoti kylančius jausmus, suvokia ką jie jam sako ir dėl ko kyla. Jis išsiugdo sveiką impulsų kontrolės mechanizmą.
Tėvams reaguojant kitaip, nepriimant naujagimio, kūdikio, vaiko emocijų, jis pradeda slopinti jausmus, arba randa kitų savęs nuraminimo būdų. Pirmuoju atveju toks vaikas ilgainiui taps bejausmiu suaugusiuoju. Antruoju atveju – ieškos išorinių priemonių kaip save nuraminti, o nenuraminęs jaus nuolatinius (lėtinius) jausmus: nerimą, liūdesį, vidinę tuštumą.
  
Kurį laiką gyvenau bute, kuriame girdėjosi tolumoje pravažiuojantys traukiniai. Kartais tai atrodė romantiška, kartais erzino. Po pusmečio pagavau save beveik nebegirdįs traukinių. Jie tapo man tokiu įprastu reiškiniu, jog atrodė, kad jų nebėra. Šią savo gyvenimo atkarpėlę pasakojau ne šiaip sau.
Traukinių dundėjimo niekaip negalėjau įtakoti, jis man nenaudinga informacija – ir su laiku pradėjau ją tiesiog ignoruoti.
Supaprastinus iki primityviausio lygio, vaikams panašiai nutinka su jausmais. Kai besikartojantis jausmas neneša jokios naudingos informacijos (kai vaikas negali įtakoti aplinkos remdamasis savo jausmais), jausmą vaikas išstumia (represuoja) į pasąmonę. Kuo daugiau jausmų naujagimis, kūdikis, vaikas išmoksta išstumti, tuo didesnę emocinę nejautrą  nešioja savyje. Taip žmonės nebejaučia savo jausmų, kaip aš nustojau girdėti pralekiančius traukinius.

Kai mosteliu pele į viršutinį kairį ekrano kampą savo kompiuteryje, pasirodo visi atidaryti langai, tada pasirenku reikalingą ir tęsiu darbą. Prisėdęs prie kito kompiuterio vis dar naudoju šį žestą pele, nors jis man nieko neduoda – jis tiesiog giliai įaugęs įprotis, sunkiai kontroliuojamas įprotis.
Ši istorijėlė primityviai metaforizuoja jausmų kontrolės trūkumą. Jei naujagimis, kūdikis, vaikas taip ir neišmoksta kontroliuoti savo jausmų (vaikas gauna netinkamas reakcijas į jam kylančias emocijas), jis arba išsiugdo klaidingą supratimą apie jausmo nešamą informaciją (pvz. mano kad nemalonios emocijos yra negatyvios) arba jausmai būna perdėtai stiprūs (pvz. labai susierzina, kitam vairuotojui darant manevrą ir nerodant posūkio signalo, tačiau nekeliant avarinės situacijos). Taip žmonės jausmų nešamą informaciją panaudoja netikslingai, kaip aš be priežasties stumdau pelę į ekrano kampą.

Vaikas suauga ir tampa žmogumi, turinčiu visai kitokius resursus – emocinius, psichologinius, fizinius. Jį supa kitokia aplinka, jo gyvybė nebepriklauso nuo tėvų ar globėjų. Jis tampa savarankišku individu, tebeturinčiu teisę į emocijas ir / ar jų kontrolę. Jis gali jausti ar nebejausti – jo neberiboja nekontroliuojami išoriniai veiksniai. Dabar visi raktai į emocinę brandą yra jo paties rankose.

Išmokti jausti tinkamai, ar apskritai jausti, nėra lengva – tai, kaip ir bet koks kitas įgūdis, reikalauja darbo, ištvermės ir kantrybės. Jei emocinis invalidumas truko dešimtmečiais, per porą mėnesių atstatyti tokio masto žalą – nelengvas darbas. Nelengvas, tačiau įmanomas. 

Išmokti jausti – verta. Emociškai brandūs žmonės suvokia pasaulį gerokai plačiau. Tai galima įsivaizduoti kaip vienspalvių akinių nusiėmimą: visa, kas anksčiau buvo vienos spalvos, tik skirtingo intensyvumo, dabar tampa spalvota – su savais pustoniais ir perėjimais iš spalvos į kitą. Tai – beveik naujas matavimas. Žmogus „matantis“ emocines spalvas, gali suprasti kokie santykiai jį saisto su aplinkiniais ir su pačiu savimi. Dar daugiau – tik suprasdamas kokie tie santykiai yra, tas žmogus gali juos keisti... žinoma, jei pats to nori. Renkasi žmogus.

Renkiesi tu. Gražių spalvų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.